Mirsit robotai

Banalus pasaulis mano akimis vėl juodai niūrus. Einu pilkomis gatvėmis, tie patys pilki žmonės-atsibodo. Noriu sugrįšti į savo iliuzijų pasaulį, kur apsvaigę nuo laimės hipiai šokinėja gėlių laukuose ir net nedrįsta galvoti kad neturi pinigų, ar kad esą pavargę. Norėčiau juos visus-pilkenybes nukelt ten. Jie pajustų tai ko dar tikrai nejautė, nes vis delto gera gyventi, gera jausti žemę, gera mylėti...
    Įeinu į vadinamąjį prekybos centra, nusipirksiu šokolado, taip aš galiu leisti sau pirkti tai ko šią akimirką noriu. Atsistoju į nežmoniškai didelią eilę „gal karas? „ pagalvoju... o visi tie pilkieji tokie surūgę... Štai kad ir vyras už manęs su milžiniškais akiniais nervingai dairosi. Oj kaip jis norėtų dinkt iš čia ir prisigert iki žemės graibymo kad galėtų užmiršti tą užknisančią rutiną... bet ne jis negali, jis turi eiti namo pas žmoną, kuri nuo skalbimo ir namų tvarkymo yra panaši į 60-metę bobutę... žiauru... Toliu einu valgau šokoladą, jis suminkština protą ir mintis... tada atsistoju ant didelės fontano atbrailos ir imu visa gerkle rėkti:
    -Žmonės mielieji! Nebūkit robotai, nes mirsit!
Bet aišku, niekas manes nesupranta, ir kažkodėl pirštus sau prie galvų sukinėja... nežinau..