kartą einu
šviesiu paros metu
žiūriu tupi
pačioj viršūnėj
parūpo
kas tu, klausiu.
eilinis rainas, sako.
nusprendžiau
reikia gelbėt
lipk, sakau, iš ten
nebūk durnas.
nusišiepė tas
spjovė ir nagą vidurinį atkišo
pastovėjau dar
pažiūrėjau
paleidau akmeniu ir nuėjau sau
sąžinė buvo švari