Septynių vienatvių patirtis

- Palauk.... - dūstu, nebegaliu bėgti paskui.
- Paskubėk, Ele. Paskubėk, noriu tau kai ką parodyti, - per tirštus, savo pačios iškvėptus garus darosi sunku jį įžvelgti. Akys apsiblausia. Persilenkiu pusiau ir delnais remiuosi į kelius. Stoviu iki šlaunų sniege. Kiek kilsteliu galvą, o jis vis bėga.
- Markai, palauk, - vejuosi. Bijau, kad gali išnykti - ištirpti tarsi sniegas.
- Ele! Bėk, greičiau Ele! Mes jau nebe... - sustoja kaip įbestas.
- Nebe? - sustoju ir aš. Mus skiria dar kokie 40 uolekčių, bet kažkas man sako, kad jis nebėgs, tad galėsiu pasivyti eidama.

  Galiausiai prisiartinu ir krentu ant keliu. Pakreipiu galvą į šoną ir pakeliu akis į jį. Jis stovi nejudėdamas, beveik nekvėpuodamas - net jo iškvėpti garai beveik tokie patys nepastebimi kaip krūtinės judesiai. Markas žiūri tiesiai.
- Ir iš kur pas tave tiek jėgų? - keliuosi iš kūną apgaubusio sniego. Valau jį nuo tamsių drabužių.
- Ar girdi? - atrodytų, tiesiog rėkiu jam į ausį.
  Bet jis negirdi. Jis žiūri tiesiai. Bandau atsekti Marko žvilgsnį, bandau ir aš kažką pamatyti.
- Kur ten žiūri? Atsakyk ką nors! - jo veidas visai baltas, o ties žandikaulio linija mėlynuoja kapiliarai.
  Markas šypsosi.
- Kas yra? - tylą vėl nutraukia mano žodžiai, - Ką ten matai?
- O tu? - pagaliau vėl tas malonus jo balsas.
- Aš... Aš matau.... - apsidairau, bet nieko nėra. Visiškai nieko.
  Nematau kur baigiasi sniegas. Jis begalinis. O aplinkui nieko.
- O ką girdi?
- Girdžiu.... Girdžiu tave.
  Jis vis dar šypsosi. Ir žiūri tiesiai.
- Kas čia? Ką čia man norėjai parodyti?
  Markas pasukioja galvą į šonus. Jis čia kažką rado.
- Norėjau... - Markas nuleidžia žvilgsnį į žemyn. Aš taip pat pažvelgiu, bet matau tik sniegą.
  Jis atsistoja prieš mane. Mes vienodo ūgio, tad puikiai matau jo gelsvas akis ir nuo šalčio paraudusią, kiek tinstelėjusią odą.
- Markai? Ką norėjai man parodyti? - mano ranka vos juntamai kyla  Marko palto rankove.
  Jis žiūri kiaurai mane. Nežinau ką jis mato, bet aš to neįžvelgiu.
- Ką matai? - klausia.
- Matau nesibaigiantį sniegą. Matau dangų. Matau tave.
- O girdi?
- Girdžiu tave. Tave, Markai - turbūt mano atsakymai ne tokie, kokių reikėjo, nes jo veide pasirodo pasimetimas. Jo balsas dreba ir rankos ima nevalingai judėti.
- Norėjau tau kai ką parodyti. Norėjau, kad kai ką patirtum, pajaustum. Šį tą nuostabaus. Bet nepagalvojau, kad...
- Ką? Ką patirčiau?
- Bet tu girdi mane... ir matai... O reikia.....
- Ką patirčiau, Markai?
  Jis pasilenkia man prie dešinės ausies, švelniai ranka patraukia plaukus ir..... Jis šnabžda.
- Vienatvę.
  Markas stipriai stumia mane į sniegą. Po akimirkos pakeliu galvą ir matau kaip jis išnyksta - ištirpsta tarsi sniegas.