* * *

Kartą per pasaulį ėjo žmogus. Žmogus sutiko jonvabalį. Jonvabalis jam pasirodė labai gražus gyvūnėlis, todėl žmogus jį pasiėmė su savimi. Vabalėlis buvo labai mažas ir paprastas, bet vakarais ir per visą naktį jis švytėdavo. Tada jis atrodydavo lyg nepakartojamas mažas stebuklas, lyg maža judanti žvaigždelė, kaip jam kartodavo žmogus...
Kartą jonvabalis žmogaus paklausė:
- Žmogau, kas yra stebuklas?
- Stebuklas esi tu... – paslaptingai jam atsakė žmogus.
- Kodėl aš esu stebuklas? – nesupratęs, vėl teiraujasi vabaliūkštis.
- Nes tu gyveni.
Žmogus pasakė kažką protingo ir reikšmingo, bet jonvabaliui vis tiek buvo sunku suprasti, kas po galais, tas stebuklas. Tada gyvūnėlis pamąstė ir nusprendė paklausti vėl:
- O ką reiškia gyventi?
- Gyvas tas, kuris mato, girdi...
- Ką mato? Ką girdi? – staiga nutraukė jį, nebaigus minties.
- Kai matai dangų – girdi vėją, kai girdi, tada ir jauti. Jauti ir bandai suprasti. Tada užduodi klausimą ir paskiri savo gyvenimą rasti jam atsakymą.
Vabalėlis pasijuto kvailai, nes nesuprato nei vieno žmogaus pasakyto žodžio. Žmogus tą pamatė ir viską jam paaiškino:
- Tu manęs klausei, bet atsakymo neradai. Tada vėl klausei ir vėl... O atsakymo, kaip nėra, taip nėra.
            Mažasis padarėlis pagalvojo ir nusprendė paklausti vėl:
- Ką, tuomet, reiškia suprasti?
            Žmogus nusišypsojo ir į klausimą atsakė klausimu:
- Jonvabali, ks yra stebuklas?
            Jonvabalis tylėjo, ilgai žiūrėjo į dangų. Tada žmogui patyliukais sukuždėjo:
- Tu, žmogau, esi stebuklas...