Tau

Išėjo...
Išlėkė juodu paukščiu.
O atlėkė?..
Baltu?
Ne.. Ji nebuvo tokia tyra.
Ir ne raudonu..
Aistros joje buvo per mažai.
Ji buvo tiesiog geltona.
Ryškiai nušvietusi sielą,
Šildanti kaip saulė, išdidi kaip narcizas, švelni kaip šieno kvapas.
Ir tokia trumpalaikė kaip pavasarinė pienė...
Bet dabar jau nesvarbu.
Kam tai rūpi?
Žinau - tau ne. Nebėra. Išėjo. Neprišaukiamai paliko.
O man ji gyva. Tokia spindinti ir nerūpestinga..
Keista, kokį sukūrėm pasaulį..
Kokius žmones
Kokius jausmus....
Skyrėm per mažai laiko.
Gal nebuvo verta?..
Tik akys spindėjo. Tik jos troško kažko neaprėpiamo.
Nepaklausiau proto balso. Širdis buvo stipresnė - ji neleido rinktis.
Bet ji taip pat klysta...
Per vėlu.
Tave nugalėjo protas.
Širdis užrakinta, užkalta, mirusi.
Jos neprikelsi.
O reikėtų kažką daryti, tik nežinau ką..

Eini gatve ir šypsais.
O aš žiūriu į skrendantį pienės pūką ir tyliai verkiu.