tu ne vienas. aš vienas (tik pradžia)

Aš vienas. Visiškai vienas. Kaip mėnulis - gražus, bet niekam nereikalingas... Man skauda būti vienam. Ir baisu pasitikėti. Kažkokia aklavietė.
Sakyčiau man bloga. Galva sunki, pilna skaudulių. Virškinimo sistema virtusi šleikštulių zona. Kojų nebejaučiu. Ir nereikia.
Kvėpuoti. Svarbiausia neužmiršti kvėpuoti. Kol kvėpuosiu - gyvensiu. O gyventi reikia. Negi ne? Reikia… matyti, sakyti, girdėti, tylėti… Daug reikia. Ir niekas neklausia ar nori. Turbūt pasąmonė žino, kad žmogus nori gyventi. Tada nori daryti ir tai, ką reikia. Automatizmas. Siekiant gyvybės.
Širdis trankos viduje. Tyliai tyliai. Sunku pajust. Bet reikia. Kad žinotum, kad gyvas. Gyvybės medis. Kažkada mokė kažką apie jį. Įdomu ką? Neatmenu. Turbūt pasenau… chm. Tai sukelia lūpų kampučius į viršų. Gyvybės medis. Įdomu. Kam visa tai? Filosofija. Teatsako šį klausimą filosofija. Ne aš. Nereikia. Ačiū.
Mano akys. Skaudančios, pavargusios. Susilieję vaizdai. Su tokiais vaizdais smagu žaisti. Tik ne dabar. Ne dabar, kai… kai aš vienas. Čia. Ir vienas. Taip reikia. Gyvenimui. Mano, tavo, stebuklo. Jis gyvas, tikiu. Tikėti reikia - gyvybė. Turbūt.
Čia šilta. O tai yra gerai. Metro yra gerai. Oranžinis. Labai oranžinis. Šilta spalva. Daug šiltos spalvos. Ir tai vienintelis pliusas čia. Grindys pilkos. Ant jų ištrėkštas žurnalas. Kažkoks. Gal nekelsiu. Kaip nors be jo. Kampe sėdi valkata. Ar kažkas tokio. Ilgais plaukais, apšepęs. Atrodo trūksta tik musės, skraidančios apie jį lyg apie karvę. Tvartas. Prie durų mama. Jauna mama su vaiku. Vežimėlyje. Šalia durų sėdi pankė. Salotiniais plaukais, auskaruota. Su šunim. Dvokia. Tvartas. Daugiau nematau.
Įdomu, kaip atrodau aš. Vangiai pasuku galvą link lango. Čia aš - sveiki. Siaubas, ne kitaip. Visas apšepęs. Į tvarto kompaniją. Sėkmės gyvenime. Akys apsiblaususios, bet žiba. Gražiai žiba. Plaukai susišiaušę, barzda prišepus. Nusiimu kapišoną. Užsidedu atgal. Taip geriau.
Dingo tamsi siena. Bet aš dar matausi. Peršviečiamas. Pro mane vaikšto žmonės. Visi kažkur skuba. Tegu. Įlipa mama. Su dukra, kokių 5 metų. Kažkoks mamų paradas. Galėtų jos lipti į kitą vagoną. Gal ten ne tvartas. Gaila vaikų. Tamsi siena. Baisus vaizdas, geriau nereikia. Gal lipti? Nelipti. Čia šilta. Vadinasi lieku.
Norisi valgyti. O ir miegoti ne gatvėje. Pirmiausia reikia pavalgyti. Tokia logika. Lipu - į parduotuvę. Nusitveriu stulpo. Pažiūriu į save. VALKATA. Bet ką padarysi. Man rodos prilipau. Bent užpakalis tai tikrai. Pajudinu kojų pirštus. Juda. Reikia stotis. Gyvenimui. Sukeliu svorį į nugarą. Iš ten metu į ranką. Kairę. Laikančią stulpą. Keliu užpakalį. Atlipo. Atsistoju.
Ir vis dėlto aš griozdas. Didelis ir niekam nereikalingas. Tingiai stovintis prieš duris. Pasikasau kaklą. Antakį. Pažiūriu į save. Akys vis dar gražiai žiba. Lūpų kampučiai pasikelia pora milimetrų į viršų. Tebūnie. Reikia lipti. Lipti lauk ir surasti parduotuvę. Jau vėlu. Maži vaikai turėtų miegoti. Ką jie čia veikia? Apie ką galvoja jų mamos? Paradas. Tvarto ir mamų. Ir pankų. Ir visų kažkur skubančiųjų.
Išlipau. Šalta. Vėjas. Nejauku. Bet gal bent truputį prabusiu. Visi skuba. O aš stoviu kaip stulpas. Reikia judėti. Iš lėto pajudinu savo kūną link laiptų. Judantys laiptai. Niekada neatsimenu kaip jie vadinasi. Bet koks skirtumas. Keliu kojas po vieną. Sudėtingas veiksmas. Kojos sunkios. O štai rankos pačios tabaluoja kaip nevaldomos dešros. Tabalai. Galvą traukia žemė. Automatizmas. Griozdas priėjo laiptus. Gera, jie judantys. Į viršų. Laiptai, judantys į viršų. Su manimi. Atremiu klubus į turėklą. Suglemba ir taip suglebęs kūnas. Ir ką veikia mano raumenys..? Kas juos išleido į pensiją? Kodėl jie nedirba savo darbo? Ei!
Atvažiavau. Apsidairau. Ir kur jie visi skuba? Reikia rasti parduotuvę. Reiškia, reikia eiti į lauką. O laukas ne metro stotyje. Todėl reikia išeiti. Tai turėtų būti savaime suprantama. Visiems. Bet aš turbūt esu išimtis. Mėnulis.
Reikia judėti. Kur nors. Stoviu kaip įkaltas kuolas. Kojos prilipo. Nors ne. Ne kojos. Batai. Dėl visko kalti batai. Juos reikia kilnoti. Kai sunku pakelti kojas, tai pajuntama. Bet reikia. Gyvenimui. Vadinasi - judu. Pamažu pasijudinu kartu su visais žmonėmis. O jų daug. Gal atvažiavo kitas metro. Bet koks skirtumas. Judu. Ir kur jie taip lekia?
Tunelis. Baltas tunelis. Sienos baltos, grindys pilkos. Nieko keisto. Bet oranžinė buvo gražiau. Žmonės jau toli. Liko tik pankas. Tvartas. Priėjau tunelio galą. Žinoma, čia yra užrašas kur išėjimas. Žalias užrašas. Į kairę. Aš idiotas. Negi ne? rodos jau didelis, o galvoju kaip vaikas vaikas. Tos vaiko vaiko mintys mane žudo. Iš vidaus. Erzina mano pakaušį. Sėdi ten, ir erzina. Vaikas vaikas padaro mane idiotu. Toks jau esu.
Laiptai. Nejudantys. Įsitveriu turėklą ir pradedu alpinizmo pamoką. Paimti turėklą viena ranka. Mesti svorį atgal, o tada staigiai į priekį, keliant vieną koją. Ir taip visą laiką iki viršaus.
Nenoriu aš niekur eiti. Neturiu kur. Valgyt nenoriu. Ir nelabai norėjau, bet logika. Tokia logika. Gal tiesiog atsisėsti. Gal rasti parduotuvę. Gal išsimiegoti. Pastarasis variantas geriausiais. Aš pavargau. Tapau per lėtas. Norisi verkti. Bet ašarų nėra, kad ir kaip norėtųsi. Mėnuliai neverkia. Kvaili mėnuliai. Sėdžiu. Automatizmas. Kūnas pajunta šaltį. Jis skverbiasi gilyn į kūną. Tuoj ims gelti. Jau. Pasiekė uodegikaulį. Imčiau ir užmigčiau jei ne šaltis.
Aš vienas. Šąlu vienas. Kūnas priprato prie šalčio. Gėlimo. Galva guli ant kelių. O kaipgi kitaip. Jai sunkiausia. Jai reikia kentėti visas mano idiotiškas vaiko vaiko ir didelio vaiko mintis. Akių vokai nukrinta. Sunkūs vokai. Ima svaigti galva. Kaktoje tvinkčioja kraujagyslės. Kraujas pulsuoja ir po rankas. Ir po pilvą. Kojas. Kraujas nešasi mane. Visąlaik sėdėjusį galvoje. Viršugalvyje. Aš suku kraujo ratus po kūną. Galva tampa lengva. Kvėpuoju. Lakstau po kūną. Gyvenu. Smegenys reikalauja poilsio. Miego. Pavargo valdyti griozdą. Kraujas nesugeba ilgai mane nešti ratais. Kraujas skuba. Aš per sunkus krovinys. Nereikia. Grįžtu atgal. Viršugalvis.
Žmonės skuba. Skuba skuba skuba. Smegenys mane skubina miegoti. Čia? Taip, čia. Nenoriu miegoti gatvėje! Nenoriu būti valkata… Esu, bet kam tai matyti visiems? Iš kažkur atsklinda šaltas vėjas. Iš lauko. Jis mane pajudina. Besąlygiškai įsakau savo kūnui pajudėti. Keltis. Paklūsta. Per daug pavargęs priešintis. Kojos pinasi. Einu į lauką. Gal reiktų kokių nakvynės namų paieškot? Bet kur? Dešrinė ranka nusmunka į kišenę. Pinigai. Jų dar reikės. Už kokių dešimties minučių. Kairė dešra krapštosi aplink užpakalį. Ieško kišenės. Rado. Sunkiai bevaldomi pirštai atsitrenkia į kortelę. Taksofono. Velku savo besipinančias kojas link taksofono. Mažasis tikslas pasiektas. Kūnui palietus sieną, jis suglemba. Nieko keisto. Žiūriu į kortelę. Į taksofoną. Į kortelę. Smegenys sustato tolesnių veiksmų planą. Kūnas veikia pagal planą. Skambinu. Taksi. Ragelyje sumurma kažką vokiškai. Nieko nesuprantu. Negirdžiu. Padedu ragelį. Nesąmonė. Apsidairau. Taksi nesimato. Antras bandymas. Planas likęs tas pats. Drąsiai prasižioju. Išsigąstu savo balso. Tiksliau gargaliavimo. Balsas pasislepia vidury sakinio. Sukrenkšiu ir bandau iš naujo. Netgi beveik supratau ką išmurmėjau. Ragelyje jauna mergina skubiai beria vokiškus žodžius. Padeda ragelį. Palauksiu.
Kūnas sudrimba į sėdimą pozą. Vėl šaltis. Gelia. Nieko - palauksiu. Burnoje keistas skonis. Vandens. Saldus, saldumo viduje rūgštus. Ties gomuriu saldume kartu. Apkarsta ir po liežuviu priekyje. Kartūs liežuvio priekio šonai. Liežuvis brauko per dantis. Dantys švelniai grublėti. Nevalyti. Nuo ryto nevalyti. Kutena gerklę. Truputi žemiau įstrigęs kažkas, einantis iš vidaus. Tuščiaviduris. Išsipūtęs. Spaudžia gerklę…
Sustoja taksi. Akys intuityviai nukreipia žvilgsnį link jos. Rankomis atsiremiu į grindis. Atsispyrimui. Smegenys įsako naudoti rankomis. Smegenų įsakymus tenka vykdyti. Jos skubina kūną link taksi. Dar vienas mažasis tikslas pasiektas. Vadinasi įmanoma. Prieinu prie automobilio. Šlykščios bordo spalvos. Sumišusios su purvu. Atidarau dureles. Įsėdu. Kūnas juda tiksliai ir gana greitai. Keista.
- To youth hostel. Cheap youth hostel.
Vėl tas balsas. Neaiškus gargaliavimas. Šlykštu. Taksistas kažką burba vokiškai. Nieko nesuprantu. Ir nenoriu suprasti. Pajudina automobilį iš vietos. Kūnas guli išsidrėbęs. Nebegelia šaltis. Nors ir šiluma neskuba skverbtis į kūną. Tik sklando šalia jo. Užsimerkiu. Kūnas džiaugiasi. Nebereikia laikyti savo svorio. Jis atiduotas aplinkai. Kūnas junta kelio reljefą. Švelnios bangelės. Gyvenu. Mėnulis gyvena. O aš vienas.
Kažkas trinkteli. Per kūną nubėga šiurpuliukai. Nejaukiai pasijuntu. Atsimerkiu. Už stiklo tamsu. Žmonių mažai. Skubėjo ne veltui. Spėjo. Kūnas seka kelią. Banguojantį kelią. Automobilis šleikščiai dvokia. Cigaretės. Automobilinis kvapas. Tvartas. Galvą atremiu į ranką. Pirštais trinuosi akį. Mintys grumiasi galvoje. Ir kam? Joms būtų pats metas miegoti. Galva apsunksta. Viduje, ties kakta, plečiasi skausmo gniužulas. Kūne gimsta dar du skaudantys kamuolėliai. Ties stuburo kokiu aštuntu slanksteliu. Ties kaire alkūne.
Kam pasaulyje reikalingos valkatos? Kam pasauliui mėnulis? Kam aš? Ką aš čia veikiu? Atsakymai glūdi giliai smegenyse. Pasąmonės dalyje. Smegenų viduryje. Tarsi kažkur anapus. Ieškoti atsakymų. Neieškoti. Gal nereikia. Keblu būtų žinoti. Tai, kas nežinoma. Nesuvokiama. Sudėtinga. Nereikia. Tik ne čia. Ne dabar.
Taksofono kortelė. Liko taksofone. Tebūnie. Gal kam jos prireiks. Gal ne.
Akys nukreipia žvilgsnį į priekį. Tiesiai. Pro silpną miglą matau gatvių žibintus. Šalikelėse automobiliai. Stovi. Rūdija. Tegu. Kiti juda. Už taksi. Prieš taksi. Šalia taksi. Pro taksi… Skuba. Galvoje sukirba milijardai klausimų. Užspaudžiu juos. Nereikia. Laikas miegoti. Tuoj. Nedaug liko. Kūnas junta kelią. Galva krinta atgal. Tampa lengva. Atiduoda svorį. Akys užsimerkia. Kaktos skaudantys kamuoliukai nurieda į pakaušį. Kakta lengva. Veido raumenys atsipalaiduoja. Žandikaulis atvėpsta. Liežuvis spaudžia viršutinį gomurį. Iš žandų susirenka seilės. Sunkiai braunasi tarp liežuvio ir gomurio. Pralenda. Nurieda į gerklę.
Rankomis atsiremiu į sėdynę. Tiesiu rankas. Kyla pečiai. Pamažu pakeliu visą kūną. Galva linksta žemyn. Pasodinu. Pakeliu galvą. Atsimerkiu. Mėlyname fone baltomis raidėmis užrašas: Youth hostel. Vadinasi, atvažiavom. Dešine dešra graibau kišenėje pinigus. Monetos. Ir 10 eurų. Popierėlis. Smegenys judina pirštus. Jie susilenkia. Paima saują pinigų. Taksi sustoja. Išsitraukiu saują pinigų. Pažiūriu į juos. Taksistas kažką greitai burbuliuoja. Nieko nesuprantu. Ir nereikia. Pinigus suberiu į kitą saują. Ji juos išberia virš taksisto delno. Tikiuosi. Bet koks skirtumas. Taksistas intensyviai burba. Tegu. Kūnas veikia pagal smegenų planą. Kada jos spėjo? Bet dabar ne tai svarbiausia. Taksisto balsas greitėja ir garsėja. Lipu lauk. Miegot.
Kažkokiu antgamtiniu būdu atsiduriu šiltoje patalpoje. Smegenys moka planuoti. Bet galėtų prieš planuodamos su manim pasitarti. Bent save suprasčiau. Jei kitų negaliu. Apsidairau. Vieta nežinoma. Bet šilta. Gerai. Akyse painiojasi aplinkos vaizdai. Šiltos spalvos. Šiluma. Ji skverbiasi į kūną.