Rašyk
Eilės (79297)
Fantastika (2344)
Esė (1605)
Proza (11100)
Vaikams (2739)
Slam (86)
English (1206)
Po polsku (379)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Išėjęs iš redakcijos  patekau į tikrą liūtį. Pirmąjį 1964m kovo mėnesio ketvirtį Vilnių užpuolė nepaaiškinamas liūčių sezonas. Nebepamenu, kada tomis dienomis buvau matęs pasivaikščioti išėjusių žmonių. Visi skubėjo pasislėpti nuo lietaus po savo skėčiais ar kavinių stogų perdangomis. Pajutęs ir pats didelių lietaus lašų atakas, susigūžiau į aukštą palto apykaklę ir užsimuturiavau šalyką, kiek galėdamas saugiau. Jaučiausi lyg sėdėčiau sovietų tanke, kuriam, norint apsisukti aplinkui, reikėtų išnaudoti dešimties metrų pločio kelią. Senamiečio grindinys tokiu oru tampa beprotiškai slidus ir pavojingas. O ypač jis grasina laikraščio „Šūsnis“ redakcijos darbuotojams. Jau ketverius metus rašome laiškus laikraščio sąvininkui Vidui Skrodeniui, kad pakeistų grindinio dalį, esančią tiesiai po Gedimino gatvėje pūpsančio 51-jo namo durimis. Per tą nelaimingąją kelio dalį audros metu dažniausiai ir krisdavome. Ant aštrių plytelių kraštų atsisėdavome taip staiga, kad nesusigaudydavome, jog lyja. Be išimties krito visi bendradarbiai: ir redaktorės pavaduotoja Verutė, ir vyr. redaktorius Vidas, ir ir spausdinimo staklių vergas Stasys, ir aš pats.

    Tik sukūriau sau saugią aplinką po aukštu skvernu ir žengiau pirmuosius žingsnius, paslydau ir stipriai prisėdau ant skaudaus grindinio.

    - Velniai tave griebtų, Vidai! – surėkiau kiek per garsiai ir apsidariau, ar kartais Vido langas nepraviras. Šviesa trečiojo aukšto lange užgeso, o aš pajutau, kad mano paltas po truputį šlampa ir įleidžia per „tanko liuką“ vandenį į kelnias. Atsistojau ir dar stipriau susimuturiavau po savo skėčiu. Jau buvau benueinąs, kai pamačiau iš redakcijos išeinantį Vidą. Vos tik užrakino duris ir įsidėjo raktą į kišenę, jis žengė pirmą žingsnį ir pats prigulė ant šlapio kelio.
    - Velniai tave griebtų! – užriko kiek per garsiai mano šefas ir apsidairė, ar niekas nematė šio jo apsikvailinimo akto.

    Tačiau lietus buvo per stiprus, o aš ir pats per daug vėlavau į susitikimą, kad toliau stebėčiau šį cirką. Susikūprinau ir nuėjau senamiesčiu į Katedros aikštės pusę. Skubėjau tiesiai į „Balzako“ kavinę, kurioje tam trečiadienio vakarui turėjau paskirtą pasimatymą. Tiesą sakant, skubėjau į pasimatymą, kurį paskyrė Sandra. Bet iki to vakaro aš jokios Sandros nepažinojau. Manau, kad nepažįstu ir dabar. Visą kelią eidamas galvojau, kaip mano kišenėje atsirado lapelis su tuo keistu užrašu „Šiandien 18val. Balzako kavinė. Maldauju. Sandra“. Perbėgau visą dieną mintimis, tačiau niekaip negalėjau nuspėti, kas galėjo man palikti tokią abejones keliančią popieriaus skiautę. Mąsčiau, koks įvykis, nutikęs pastarosiomis dienomis, galėjo būti toks svarbus, jog patrauktų mano dėmesį. Bet tokio neradau, nors ir labai stengiausi. – Vadinasi, kažkas iš nenumatytų atvejų, – pagalvojau garsiai ir apsidairęs dar labiau pasislėpiau savo medžiaginiame prieglobstyje.

    Po dešimties minučių slidinėjimo šlapiu grindiniu prietemoje, pagaliau priėjau „Balzako“ kavinę. Joje degė šviesa, panaši į mėlyną rūką. Priešais duris stovėjo jaunuolis, kokių 22 metų amžiaus. Stovėjo įsitempęs it kareivis: plaukai sušukuoti atgal, išpūtęs krūtinę kaip spalvingas gaidys vėlų vakarą, o raišteliai lietė šlapią gatvę. Pro palto apykaklės tarpelį susikaustęs stebėjau jį. Vaikinas man pasirodė itin keistas: pro akinių kraštus žvelgė į tamsų daugiabučio langą su baltomis nertomis užuolaidomis. Bet staiga jis pasisuko į mane ir nužvelgė beakėmis akiduobėmis. Mane persmelkė karštis ir šaltis vienu metu. Nosį pasiekė gluminantis kvapas, kurio dar niekada anksčiau nebuvau uodęs. Jis keistai mane apsvaigino, įtraukė į malonų nakties vakaro ratą ir paleido tik prie kavinės durų. Skimbtelėjo virš jų kabėjęs varpelis ir durys atsidarė. Įžengęs į vidų apsidairiau, ar nepamatysiu merginos, kuriai tiktų vardas Sandra.

    Kavinėje tebuvo trys staleliai ir keturios baro kėdės. Už staliuko prie baro sėdėjo pora pagyvenusių žmonių, kurie susikaupę gurkšnojo karštą vyną ir rūkė cigaretes, versdami dūmus rinktis visos kavinės palubėse. Iš rašysenos man paliktame raštelyje supratau, jog tai jauna mergina. Na, bent jau to tikėjausi. Tad šie senyvi lankytojai nė iš tolo man negalėjo prilygti Sandrai. Prie antrojo, netoli atsarginio išėjimo, sėdėjo vaikinas ir skaitė laikraštį. Atrodė itin susikaupęs, todėl nusprendžiau, kad jis taip pat nebus Sandra. Visa baro eilė buvo tuščia. Tik pagyvenęs vyras šluostė indus ir krovė juo į dėžę. Pasisukau sau iš dešinės ir pamačiau prie lango stovintį apvalų raudoną stalą. Už jo sėdėjo mergina ir įdėmiai į mane žiūrėjo. Kai tik į ją pažvelgiau, ji man nusišypsojo ir švelniu rankos judesiu leido suprasti, kad esu jau laukiamas prie jos staliuko. Mergina tikrai buvo simpatiška, kaip kažkodėl ir įsivaizdavau. Iš po dailios skrybėlaitės ant pečių rietėsi rudų plaukų galiukai. Mėlynos akys gerte gėrė visą aplinkui esančią šviesą, o raudonas švarkelis badė akis iškirpte. To ir tetrūko, kad vargšas „Šūsnies“ žurnalistas būtų pavergtas. Priėjau prie stalelio, vis nenuleisdamas akių nuo žavios būsimos pašnekovės.

    - Labas vakaras, – migdančiai pasisveikino mergina ir galantiškai ištiesė savo ranką man prieš veidą.

    - Labas vakaras, panele, – pasakiau aš ir, nusiėmęs skrybėlę, pabučiavau jos kvepiančius pirštus. Tą akimirką mane būtų pakerėjęs bet kuris jos bruožas, o kvepalai priminė tą gaivų kvapą, kurį pajutau, pamatęs gatvėje keistąjį jaunuolį. Kvepalų aromatas mane iš karto atpalaidavo. – Labai nustebau, gavęs jūsų raštelį. Net nežinojau, ar vykdyti tai, kas jame parašyta, – pasakiau plaukiančiu per vilnis balsu.

    - Žinojau, kad ateisite, ponas Fobai, – atsakė ji kuo ramiausiai. – Dėl šio reikalo aš nesikreipčiau į nepatikimą žmogų. Jus jau seniai pažįstu, todėl neabejoju jūsų instiktais, – man tai pasirodė keista, nes aš šią moterį mačiau pirmą kartą. Tačiau klausiausi toliau. - Jūs esate laikraščio redakcijos kylantis asmuo. Esate nevedęs, neturite nei vaikų, nei jokių įsipareigojimų išskyrus skolas už butą ir daugybę temų, straipsniams rašyti.

    - Iš kur jūs, panele, visa tai žinote? – paklausiau jau šiek tiek suglumęs, nes atsigavau nuo jos keistai atpalaiduojančių kvepalų.

    - Viskam savas laikas, panas Fobai, – atsidusdama pasakė Sandra ir atsigėrė kažkokios maloniai kvepiančios arbatos. Staiga aš ir pats jos kažkodėl nenumaldomai užsimaniau.

    - Taigi kodėl mane pasikvietėte? Man šis klausimas nedavė ramybės visą dieną, – sugebėjau paklausti pirmo logiško klausimo šį vakarą.

    - Man reikia jūsų pagalbos.

    - Tai supratau, Sandra, perskaitęs maldaujantį jūsų raštelį. Tačiau nesuprantu, kuo jums galiu padėti ir juo labiau nesuprantu, kuo esu ypatingas. – vis smalsavau, nors jaučiau, kad tai bergždžias darbas.

    - Jūs nesate niekuo ypatingas. Tiesiog žinau, kad jūs neatsisakysite man padėti, – užtikrintai man pareiškė dailioji mergina.

    - O iš kur jūs tai žinote? – paklausiau su pasitenkinimu, nors nemanau, kad jam tai buvo vieta ir laikas.

    - Jūs neatsisakysite parašyti straipsnio, kuris padėtų jums išgarsėti ne tik Vilniuje, bet ir vidurio Europoje. Aš turiu pažįstamų net ir už Atlanto, – ramiai išdėtė mergina. Atrodo, ji buvo itin tikra savo teisumu, jog aš to neatsisakysiu. Jos nuovoka nė iš tolo neapgavo. Mano ego ir užsidegimas nebūtų leidęs atsisakyti galimybės, pateiktos tokiais skambiais žodžiais. Aš jau antrą kartą per vakarą buvau papirktas. Ir abu kartus tos pačios žavios moters. Tačiau ji neatrodė labai manimi susižavėjusi ir vis dirsčiojo į laikrodį. Kas mane ir neramino.

    - Laimingi žmonės laiko neskaičiuoja, – bandžiau parodyti savo sąmojį ir nusijuokiau. Tačiau Sandrai, atrodo, tai nepasirodė itin juokinga. Pažiūrėjo į mane ir išspaudė mažytę šypseną.

    - Man jau laikas, pone Fobai. Štai visa tai, ką jums norėjau pasakyti šį vakarą. Bet akis į akį to išsakyti negaliu, nes turiu išvykti iš miesto, o laikas mane spaudžia, – pasakė mergina, besistodama ir įteikdama man laišką.

    - Panele, aš nesuprantu. Man šis reikalas vis dar neatrodo toks svarbus, jog galėčiau užsiimti juo, nepakalbėjęs ir neišsiaiškinęs detalių, – pasimetęs pasakiau aš. Iš susijaudinimo net pamiršau atsistoti. Tačiau kaip mat pasitaisiau.

    - Pone Fobai, perskaitykite laišką ir viską suprasite. Sudiev, – pasakė Sandra ir paliko mane stovėti prie stalelio, stūgstančio tiesiai prie pat didelio lango į Vilniaus senamiestį. 
    Taip ir likau stovėti nieko nesupratęs. Palydėjau merginą akimis iki pirmosios sankryžos ir atsisėdau į jos vietą. Nenumaldomai drebinau koją, kol užkliudžiau stalą ir apverčiau Sandros puodelį. Jis apvirto, bet arbatos jame nebuvo. Pakėliau puoduką ir pažvelgiau į vidų. Panašu, kad jame bent kelias valandas nebuvo jokios arbatos. Puodelio dugne gulėjo džiovintas čiobrelis. Nesuvokdamas kodėl, įsidėjau jį į kišenę.

    Pasiėmiau nuo stalelio merginos paliktą voką ir, sumokėjęs už baro stovinčiam vyrui už nesikišimą į mūsų pokalbį įkyriais klausimais, išėjau pro duris. Skimbtelėjo varpelis, o aš vėl pasislėpiau savo palte. Ir stebėdamas kelią pro apykaklės tarpelį, ėjau nesuprasdamas, kas ką tik man nutiko. Prie širdies spaudžiau kvepiantį voką ir sudžiovintą čiobrelį, kurie man nieko nepaaiškino, o tik dar labiau suvėlė mintis.
2007-03-04 10:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-07 17:55
Darrrrka
"sumokėjęs už baro stovinčiam vyrui už nesikišimą į mūsų pokalbį įkyriais klausimais"

dvi stiliau klaidos. viena kalbos kultūros klaida. tai ką jau kalbėt. 1.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-06 10:20
Plogutits 518
:)Nu va, eilinis paršelis – pirma pabaiga, o tik paskui pradžia ir dar visiškai neturinti jokio ryšio su ana pabaiga, o tas džiovintas čiobrelis..tai jau atlaiskite, čia per menkas ryšys, bet indomiai persiskaitė:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-05 12:22
pieva yra Jeržio
Pasirinkai tradicinį kalbėjimo būdą, kiek monotonišką siužetinės linijos modelį. Modernizmo nebūtų visai, jeigu ne tas "miesčioniškas" trynimasis kabakuose. Šerelytės romanu pakvipo. Suteik savo dialogams gyvybės. Spjauk į visus atsargumus. Nustebink.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-04 20:19
Prozerpina
ir dar - jaučiasi, kad rašai apie laikmetį, kuriame negyvenai. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-04 20:18
Prozerpina
aš šiaip jau apie prozą nelabai ką išmanau, bet pasakysiu savo kaip paprastos skaitytojos pastabas. pasakojimo pradžia visai įdomi, kur apie tas plyteles kalbama. bet ką ji duoda tolimesniam tekstui? na, kadangi čia, kaip suprantu, pirma dalis, tai gal dar susieis kažkur galai. nors aš tavo vietoj dėčiau gabalą, kur kas nors atsitiktų, kuris išsakytų kažkokią idėją, o ne vien sukurtų banalią intrigą, kuri tiesa sakant, man buvo visai neįdomi. kas čia, naujas davinčio kodas? mistiniai rašteliai, gražios mergos, čiobreliai. nu sorry, bet visa tai man, kaip paprastai skaitytojai, turinčiai kažkokį skonį, visai neįdomu ir kvailai atrodo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-04 13:54
Avokadas
ja, ja šalyką... :D dabar toliau neskaitau,  skaitysiu ryt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą