dangus

- Kartais, kartais.....
- Kartais? Tęsk?
- Kartais jaučiuosi kaip kalėjime.
- Nepyk už tiesmukumą, bet tu beveik kalėjime.
- Na taip. Taip.
- Geriau pakelk galva ir tęsk tai, ką norėjai pasakyti.
Iki šiol žiurėjau žemyn. Net ir nenorėjau žiūrėti kur nors kitur. Persisverdavau per geležinės lovos kraštą ir, atrodytų, valandas galėdavau žvelgti į sutrukinėjusias grindų plyteles. Na gal nevisai valandas. Seniai nebejaučiau šio mato vertės. Laiką skaičiavome akimirkomis - milijardais mirksnių nuo vieno baltu chalatu pasidabinusio vyruko pasirodymo iki kito, nuo pasibjaurėtinų pusryčių iki žmogui netinkamų valgyti pietų. Na tik neišpasakytai retų pokalbių, vis dar rodančių mano gebėjimą bendrauti, metu tekdavo pažvelgti į kolegą.
- Tu visada toks pat. Ir čia viskas visada taip pat. Nejau tau nieko netrūksta?
- Pripratau.
- Tik tiek? Atrodytų, jau amžius čia tupi, nematai nieko tik baltas sienas, paklodes, baltus chalatus ir pripratai?
- Na taip.
- Pripratai?
- Taip.
- Ir kodėl gi?
- Na bet koks gyvenimas tampa rutina. Tik maniškė savotiškai.... savotiškai balta.
Baltomis sienomis, baltomis paklodėmis dengtom lovom akys pakilo link balkšvų lubų.
- Kaip manai, ar būti Dievu taip pat rutina?
Jis sukluso.
- Paaiškink.
- Na sakai bet koks gyvenimas, ar ne?
- Nelink į kraštutinumus.
- Ne, ne.... Tiesiog tai irgi gyvenimas.... kažkuria prasme. Ir darbas taip pat.
- Turbūt.
- Jis yra viskas. Tai taip pat gali nusibosti. Tarkime...
Jis mane pertraukė. Taip dar nėra buvę.
- Tarkime? Bandai įsijausti į jo kailį? Pagalvok ar verta....
- Tarkime, kad visa tai dangus. Balta, balta, balta...... Tas pats ir visad taip pat.
- Kas tau sakė, kad dangus baltas?
- Na taip, jei mano prielaida teisinga, tuomet dangus toks pat pilkas kaip ir mūsų pasaulėlis, o...
Ir vėl. Jei jis dar kart taip padarys, tikrai ką nors į jį mesiu.
- O?
- O būti Dievu tėra darbas. Kaip šiukšlininko.... Ištisą amžinybę surinkinėti kitų paliktas šiukšles ir jei to nedarysi - visi užtrokš savo pačių dvoke.
- O velnias? Jo darbas? Pragaro spalva?
- Pragaras juodas. Kaip plytelės. O velnias irgi dirba. Sakyčiau, net kiek atkakliau. Jis.... jis mokslininkas.
- Mokslininkas?
- Na taip. Timpteli už virvelės, o žmonės pamažu ir klimpstam į kokį nors mėšlą. O po to laukia, stebi, tiria...
- Tiria ką?
- Ar patys sugebės išsikrapštyt, o jei ne, ar šiukšlininkas gerai atliks savo darbą.
- Tik tiek? Kaip vaikas prie skruzdėlyno?
Mačiau kaip jis pažvelgė į lubas. Jis visuomet ten žiūrėdavo. Visad. Ir tylėdavo. Visai kaip dabar.
Kaip vaikas prie skruzdėlyno. Kaip du vaikai prie labai didelio skruzdėlyno.
Ten buvo vos vienas langas. Ir abu jie sužiuro pro jį vienu metu.
- Skruzdėlynas.
Ištarė vienu metu ir vienas nukreipė akis žemyn, o kitas į viršų.