Sielos

Mano siela išsikrausto. Niekieno neklausus. Kūną palieka kaimynams, kurie vargu bau ar juo rūpinsis. Ji keliasi į naująjį – gražesnį, saugesnį, švaresnį... Nes manajame pradeda pūti iš vidaus. Ir pajutusi savo kvapą, nebando tvarkyti aplinkos, o tiesiog bėga.
    Man gailu jos. Aš žinau, gausiu kitą, tokią pat, o gal ir dar labiau supuvusią sielą. O manoji kirmys kur kitur. Juk mudvi taip puikiai sutarėm, taip gražiai bendravom! Noriu rėkti, o gal maldauti ją sugrįžtant. Nes be jos – aš niekas. Ji išsinešė tą šypseną, tupėjusią mano lūpų kamputy (na ir kas, kad taip retai beišlįsdavusią į paviršių), kibirkštėlę iš mano akių, net ir tas geltonas garbanas ji išsinešė...
    Likau viena. Tik kaulai, raumenys, kremzlės, raiščiai, nervai, neuronai, jų santalkos ir kitos anatomines struktūros liko mano varganam kūne.  Kolkas, jie nesiskundžia savo gyvenamosiomis sąlygomis ir tyliai tupi. Džiaugiuosi bent tuo.
    Jaučiu, kaip kraujas pasiekia mano pirštų kapiliarus, venomis grįžta atgal į širdį.  Net galiu įsivaizduoti, kaip mažas eritocitas keliauja mano kapiliaru. Įdomu, jis irgi pastebėjo, kad sielos nebėra? O gal tik mano smegenu branduoliams jos truksta? Bet tas trūkumas persmelkia mane visą.
    Aš guliu ir gailiuosi pati savęs. Ilgiuosi savo sielos. Jos šilumos, draugiškumo, palaikymo. Tų mudviejų naktinių pokalbių apie pasaulį, dievus, angelus ir demonus. Jos filosofinių minčių. Ji niekad nesiskundė. Kol vieną rytą tarė: „Čia kažkuo nemaloniai kvepia. Tas kvapas man primena puvėsį. Pasižiūrėjus atidžiau galiu pastebėti savo apatinių kojyčių struktūrinius pakitimus. Kol nesupuvau visa, aš nešdinuosi. Tu palauk, greitai atsiųs tau naują. Galėsi pūti su ja. “ Tada apsidairė, susikrovė savo mantą ir pamojavo savo maža rankele. Daugiau nieko nebepasakė. Paliko mane. Jokio gailesčio, supratimo, susikalbėjimo, prisirišimo. O aš vis dar guliu ir laukiu savo naujosios sielos. Nors ne, greičiausiai dar nemirė viltis sulaukti grįžtančios senosios. Įdomu, kur ji dabar.
    Tyliai aplink mane skraido kažkokia rausva dėmė. Panašu, kad apžiūrinėja. Ji kažkokia keista - nejau tai mano naujoji siela? Nejau jos ir spalvotos būna? Senoji švytėjo geltonai, o šita? Kažkoks keistas padaras.
    „Sveika, mano mieloji, - taria tas keistas šešėlis ir mirkteli savo ilgom dažytom blakstienom., - aš užeinu! “ Po kiek laiko pasigirsta isteriškas klyksmas - matyt atrakino sielų kambariuką. „Kas čia per netvarka? Iš kur šitas kvapas? Už ką man visa tai? Ak... juk vakar nagus lakavau, o kur dabar pakliuvau? Man visas lakas nukris... “
    Pagalvoju, kad muvi nesutarsim. O ji jau mosuojasi su šluota mano viduje. Nebijo darbo. Du didžiuliai maišai šiukšlių skrenda iš manęs.
    „Na ir apsišniaukštus ji čia gyveno. Dabar čia kažkas panašaus į mažą jaukų kambarėlį. Taip, jaukumo. Trūksta jaukumo. Ant sienų reikia pavekslų. Neaiškių, sulietų formų paveikslų. Kurgi jie? Štai! Puiku! Kas dar? Kilimas... taip, kilimas. Puikiai tiks šis. Jau geriau. Garbanos... joms tūksta spalvos. Tuoj jas nudažysiu raudonai. O šypsena kur? Pikta išėjo, matyt. Net ir šypseną pasiėmė. Bet nieko, tuoj viską sutvarkysiu. Ir į akis įdėsiu šelmiškumo, kad visi tiesiog alptų dėl mano šeimininkės. Nuostabu! Brangioji, dažykis, puoškis, gražinkis, vakare eisim ieškoti nuotykių! Nagi, nesiraukyk, lipk iš lovos, marš į vonią! Op, op, op...!  Va taip jau man labiau patinka. “
    Stoviu po tekančiu vandeniu. Jaučiu, kaip mano kūnas kinta. Bloga nuotaika it vandens lašai rieda mano kūnu į kanalizacijos angą. O gal ne tokia bloga ta naujoji siela? Jau pats laikas permainoms.
    Mažas šelmiškas šypsnys lieka mano veide...