Eilėraštis išlaiko gulbinišką formą, stilių, nuotaiką... Ir
tai puiku !
Bet kažkodėl daguma teparašo turinio įspūdį... Deja, man turinys netrodo kuo nors ypatingas... sakyčiau netgi šiek tiek banalokas...
Bet jei jau taip - kaip visi... tai suprantu... visi anksčiau ar vėliau esame ką nors panašaus patyrę...
visiems tenka kazka pamirsti, tooks jau tas gyvenimas, tik, kai grizti i praeiti, pradedi gyventi vien tik ja, o tai yra blogai. Gal zmogus ir gyvena tam, kad mokytusi pamirsti tai, kas buvo skaudu? Artimas jausmas visiems bunas toks pat.
...ui... kaip pazhystama... iki pershtejimo...
Vienok, uzhmirshti norisi tik kol dar skauda... veliau... veliau buna gan sunku prisiminti (nors ir norisi).
p.s. paskutinej eilutej kiek ritmas pabega, bet eilerashtis vistiek shirdagriebinis kiekvienam, kuris nors akimirkai manesi esas laimingas...
viskas labai patiko, pati idėja tokia artima ir tikra, "mokausi pamiršti" - tikrai visiems suprantama, žodžiu, daug pagyrimų.
Vienintelis minusas, mano akimis, "teleatvirutė", gana sunkus žodis, nemanau, kad šisįvaizdis labai neišvengiamas.