degančiais drugeliais pievas nusišviesiu
net mėnulis meilės žemei negailės
tą žydrą viltį pasikloję
stebėsim krentančias naktis
laukų palangėm šypsenas išmėčius
dar kartelį ašarą nubrauksiu tau
kaip žadėją nerimą nuo stulpo nukabinti
mes nukritom uždegti tikrovės šiaudo
užsidėję mudu juodą kaspinėlį
iškelsim vėliavas glamžytas
aukštyn į saulę kur švenčiau
tik su žinia kad vėl nukrisi metas
ir nebežydės ten gėlės rojaus
ir pievos nebeklyks maldų
tik žiburį negestantį blaivinsiu nuo žarų
kad galėčiau ten sučiaupti klaidą