* * *

Bučinys... Jos skruostu nuriedėjo ašara. Nukrito tiesiai ant jo lūpos. Ašara buvo sūri, kaip niekad... atrodė, ji niekad nebuvo verkusi iki tol. Taip ir buvo. Ji nejudėjo. Užsimerkė ir bijojo pakrutėti, nes žinojo, kad vienas judesys ir ji ims kūkčioti. O jis negalėdavo pakęsti jos ašarų. Visada sakydavo: „tik nepradėk bliauti“; „nedrįsk ašaroti“. Ji stengėsi, labai stengėsi. Nežinia, kas darėsi jos galvoje. Jausmų sumaištis. Vis dar skambėjo tie šūvių garsai. Jie vis artėjo, artėjo, artėjo... Ji galvojo, kad tuoj išprotės. Ji žino, kad negali pravirkti. Juk jie matosi paskutinį kartą.
- Negaliu visko sugadinti... – Galvojo ji – Jis turi matyti mane ramią...
Aplinkui stovėdami žmonės tik žiūrėjo. Jie buvo sustingę. Niekas nieko nesakė ir pasakyti negalėjo. Nedrįso. Pirmą kartą gyvenime, tikriausiai, matė tokią sceną. Tokį meilės, pykčio ir skausmo pilną žmogaus veidą. Stojo visiška tyla. Ji, kaip siena nepraleido nei garselio. Visi buvo tarsi transe. Niekas negirdėjo nei traukinių dundesio, nei garsiakalbių ar švilpukų. Tai buvo akimirka, pilna siaubo ir išgąsčio.
Jo veidas gęso. Akys užsimerkė tardamos nuostabiausius pasaulyje žodžius. Kūnas ėmė vėsti. Kažkas siaubingai garsiai suriko ir tylos sieną sugriovė atskubantys pareigūnai. Kilo panika, tačiau ji buvo rami. Skruostu nuriedėjusios ašaros palikta vaga jau buvo pradėjusi džiūti. Ji žiūrėjo į jį, tarsi netekusi proto. Jis mirė ant jos rankų...