Raudonoji jūra

Kad jūra ši raudona-netiesa,
jos krantas svetimas, nemielas,
čia uolos, tik išbridę iš vandens,
pasislepia po sulaižytu smėliu.
Paskendęs jūroj gabalas dangaus,
jo skiautė į koralų glėbį pasinėrė,
spalvotos žuvys mėlynoj gelmėj,
atrodo, pats Dangus vartus atvėrė.
Krantus bučiuoja tingios bangos,
už nugaros alsuoja dykuma,
nutyla miražus sujaukęs vėjas,
rami oazė tampa ilgesio sala.
Nakties skliaute sumirga žvaigždės
ir Paukščių takas toks ryškus,
mėnulio piautuvas apvirtęs,
jis į mane toks panašus.
Pakibęs vienišas aukštybėj,
kaip sargas tarp Dangaus avių,
jūros spalva-ištirpęs švinas,
žėruoja bangos sidabru.
Dejuoja jūra nerimo pripilta,
kartoja tau žodžius girdėtus,
jų nesakiau ir nesakysiu jau,
pajusti juos turi, jeigu norėtum.
Praplėšus horizontą saulė,
palieja vyną ant bangų,
jei jūra ši nėra bekraštė,
gal ji raudona iš tiesų.