Ji, ji ir jis

Visą rytą ji galvojo tik apie jį, vis negalėjo pamiršti  žodžių:  myliu šitą pavyduolę. Taip, ji tikrai  pavydi, bet tada tik juokavo, juk pasitiki juo kaip niekuo kitu. Nejau jis galėtų apgaudinėti? Ne. Tik ne jis. Savo gyvenime jau buvo patyrusi daug melo. Tikrai suprastų jei jis apgaudinėtų. Nors kartais ji jaučia, kad kažkas ne taip, bet net sau nepripažįsta, kad tai gali būti tiesa. Ne, ne ir dar kartą ne. Nuvijusi blogas mintis, jau mėgavosi kaip šnekučiuosis su juo. Vis žiūrėjo į laikrodį, laukė vienuoliktos valandos. Tuoj jis parašys, kaip kiekvieną rytą. Na kada gi  pagaliau prisijungs prie interneto. Juk tiek daug turinti jam pasakyti. Kaip lėtai slenka laikas...
- Labas rytas.
- Labutis.
- Vis galvojau apie vakarykštį pokalbį.
- O ką ten galvot?
- Na, atsiprašau, kad aš tokia pavyduolė, bet va negaliu tavęs dalintis nei su kuo.
- Ak, mano pavyduole. Tik nereikia čia atsiprašinėt.
- Myliu tave labai labai.
- Ir aš teve myliu. Myliu šitą pavyduolę...


Pagaliau baigusi naktinį budėjimą ji galės atsikvėpti. Jau tuoj vienuolikta valanda, tuoj galės pakalbėti. Pakalbėti lietuviškai. Kaip smagu bendrauti sava kalba, girdėti meilės žodžius, juk ji tokia vieniša, toli nuo namų, draugų. Pagaliau jos gyvenime yra žmogus, kurį ji myli. Sunku vėl buvo pamilt. Taip, ji nori mylėti ir būti mylima. Kaip gera sakyti: myliu, pasiilgau, kaip gera girdėti: myliu, trokštu, geidžiu. Ko jis taip ilgai neprisijungia, miega dar ar ką. Naktis buvo itin sunki, paplepėjusi valandėlę skubės ilsėtis, nes vakare vėl darbelis, taip ir sukasi kaip voverė rate. Prapultų jei meilė nesuteiktų stiprybės.
- Labas rytas, mano saule. Nu išprotėjau dėl tavęs.
- Labas rytelis. Ką tik galvojau kaip gera būti mylimai.
- Myliu myliu.
- Tik mane vieną?
- Tik tave...


Virtualiame pasaulyje jausmus liejo ji, ji ir jis...