Karmagiai IV, V

IV


  - Čiubaisai, pasiruošk, užuodžiu drakono smarvę. – Sukuždėjo miškavaikis ankštu urvu iš paskos ropojančiam minotaurui, tačiau užsisukęs tunelis staiga pasibaigė didelėje salėje.
  Netikėtai atsidūrę atviroj erdvėj bičiuliai akimirkai pasimetė ir tuoj pat buvo apsupti krūvelės orkų.
  - Agly hjumyz kamz to kil a trakon. Vel vel vel. – Iš tolimesnio salės galo nuskambėjo šiurkštus balsas.
  Bičiuliai žvilgtelėjo ton pusėn ir išvydo ant grubiai nutašyto sosto sėdintį stambų orką. Magas tyliai šnipštelėjo minotaurui:
  - Atrodo jie nenusiteikę labai priešišikai, nesikarščiuok, o anas žaliūkas panašus į vadą, gal pavyks susitarti.
  - Dats korekt. Aiz da bigest, sou aiz da Boss. Agly hjumyz vants a dyl? Gut. Boss lavz a dyl.
  Miškavaikis nesupratęs žvilgtelėjo į savo pakeleivį, tačiau minotauras bukai spoksojo į jį ir nerodė jokio noro galvoti. Magas krenkštelėjo ir prabilo:
  - Garbusis vade, sveikiname tave ir pagarbiai lenkiamės iki žemės tavo galiai. Mes nesame orkų priešai ir atėjome pas jus su taika. Sklinda gandas, kad šiuose kalnuose įsikūrė žiaurus ir godus drakonas, todėl aš ir mano bičiulis išsiruošėme į šventą žygį – nudobti baisūną ir išvaduoti šią žemę nuo jo priespaudos. Tikimės, jog suprantate šio žygio svarbą ir leisite mums nekliudomiems pereiti Jūsų valdomas žemes.
  - Ech... – Liūdnai atsikvėpė Bosas, – ir kodėl šiais laikais niekas nebesupranta orkiškai. Tai sakote norite leidimo kirsti mūsų žemes? O kodėl mes turėtume norėt jus praleist? Jūs, didvyriai, su tuo drakonu jau pakankamai mus nukamavot. Žinot, kiek tokių kaip jūs per metus čia praeina? Ramybės neduoda, šiukšlina, o paskui su drakonu už sienos kalasi, miegot neleidžia. – Bosas nutilo ir atidžiau pažiūrėjo į bičiulius.
  - O jūs tai keista pora. Aną tai žnau – patikima šutvė, praleisčiau ir dykai, tačiau tokio kaip tu dar nemačiau, – tarė magui.
  - Aš esu miškavaikis.
Bosas pasisuko į saviškius:
  - Stiupid hobit, tinks ve be fulz. - Vėl atsisukęs į magą tarė, -  Nu, kad miškavaikis, tai už parėjimą mokėsit tūkstantį auksinių.
Magas pamąstė ir papurtė galvą. Ore žaibiškai švystelėjo didžiulis minotauro kirvis ir dviejų artimiausių orkų galvos nusirito ant grindų.
  Bosas riktelėjo:
  - Aštuoni šimtai!
  Magas papurtė galvą. Ant žemės nusirito dar trys galvos.
  Bosas susinervino:
  - Penki šimtai! Ir užteks čia teršti, tik prieš savaitę grindis išsiplovėm.
  - Sutarta, – linktelėjo Magas.
  Orkas nusišypsojo:
    - Na va kaip gerai. Man patinka kieti derybininkai. Gal užkąsite su mumis? Kulšele, kaip reikaliukai podėlyje?

- Keturi ožiai,
Arklys ir asilas.
Du didvyriai apgraužti negražiai.
Garnyrui – sąmanos.

    - Šaunuolis, Kulšele, tau pliusiukas. – Bosas atsisuko į keliauninkus, – ką manote?
  Miškavaikis žiaugtelėjo ir išspaudė:
  - Tai kad gal mes jau eisim.
  - Gaila, – nuoširdžiai nuliūdo Bosas.
  - Kuris tunelis mums reikalingas? – Apsidairė magas.
  - Anava tas, – tamsiausiame kampe juodavo šalčiu dvelkianti kiaurymė. Virš įėjimo kreiva ranka buvo išražytas užrašas „Der livz agly trakon“.
  - Kas ten parašyta? – Paklausė magas.
  - Der livz agly trakon, – garsiai perskaitė Bosas.
  - Aš matau kas ten parašyta! – susinervino miškavaikis. – Bet ką tai reiškia?
  - Ten gyvena drakonas – paslaugiai išvertė orkas.
  - Fak! – nusikeikė magas.
  - O, tai vis tik mokate orkiškai, – nudžiugos Bosas.
  - Tik keiktis.
  - Aaa... – nutęsė orkas. – Nu nieko, vis šis tas.
  - Ką gi, dėkojame už vaišingumą, bet mums jau tikrai metas – tarė miškavaikis.
  - Sy ja leiter – atsisveikino vadas.
  - Ką? – Įtariai atsisuko magas.
  - Nieko, - nusišypsojo Bosas. – Sėkmės.
  Magas dar kiek pašnairavo, mostelėjo minotaurui ir abu kartu žengė į šešėlius.

  - Kažkas čia įtartina. – Burbėjo magas žingsniuodamas tamsiu koridoriumi. Aplink kojas lėtai sukosi amžių dulkės. – Labai jau draugiški orkai buvo, labai jau lengvai praleido. Man pradeda atrodyti, Čiubaisai, kad jie visi čia apgavikai. Pelnosi iš to vargšo drakono ir jo dobt atkeliaujančių riterių kaip iš aukso kiaušius dedančios vištos. Nieko, jie nežino ką mes sugebame. Nudobsime drakoną, pasiimsim lobius ir pažiūrėsim kaip jie užkukuos, oi pažiūrėsim. Pamatysim, kas kam ką uostys.
  Magas stabtelėjo ir apsidairė. Bičiuliai buvo atsidūrę nedidelėje aikštelėje patogioje poilsiui.
  - Laikas atsipūsti, Čiubaisai, ir aptart planą. Nors ką čia tart. Esmė tokia, – magas išsitraukė susuktą pergamentą, – tai archimago Strakalo miego užkeikimas. Bet kokį drakoną paties, o tada jau tau teks pasidarbuot iš peties. Po pirmo kirčio drakonas ims busti, ir jokie burtai nebepadės jo užmigdyti. Manau turėtum spėt kirst du ar tris kartus. Jų privalo užtekt sutrupint stuburui, kitaip papulsim į bėdą. Sugebėsi?
  Minotauras išsišiepė idiotiška kultūristo šypsena ir išpūtė raumenis. Demonstratyviai pamojavo kirviu. Galiūno krūtine ėmė ristis stambūs prakaito lašai.
  - Supratau, – burbtelėjo magas. – Pasiruošęs?
  Raguota galva linktelėjo.


V

  Prie pat išėjimo iš urvo, pasislėpę už didelio granito luito bičiuliai stebėjo priešais plytinčią erdvę. Dalį jos užstojo gigantiškas stalaktitas, jau prieš amžius įaugęs į grindis. Už keliolikos žingsnių, ant grindų, ramiai ilsėjosi drakono galva. Kiek kitokia nei tikėjosi magas – maždaug trigubai didesnė. Miškavaikis abejodamas pažvelgė į kompanioną. Minotauras padrąsinančiai įtempė bicepsą, kuris, tačiau, nebeatrodė toks jau ir didelis. Magas atsisuko į drakoną. Pro atvėpusią žvėries lūpą driekėsi saldmiegio seilė. Nervingai trukčiojo ausis ir nevalingai kaukšėjo žandikaulis – matyt sapnavo, jog vaikosi kiškį.
  Magas linktelėjo bičiuliui, išvyniojo pergamentą ir pradėjo tyliai skaityti užkeikimą. Aplink ištiestą ranką susitelkė melsva migla, spragsėjo energijos išlydžiai. Dvilktelėjo lietum. Ranka laikanti pergamentą ėmė drebėti. Migla po truputį tirštėjo, kaupėsi į vientisą gumulą. Magas pastebimai sulyso. Minotauras nevalingai leido dujas.  Energija pradėjo formuotis į taisyklingos formos sferą. Mago dantys tarškėjo kaip kastanjetės. Pasidarė sunku taisyklingai tarti užkeikimo žodžius.
  Įtampa pasiekė aukščiausią tašką.
  - Bu! – Tarsi patrankos šūvis sudundėjo palubėj.
  - Aa! – Trumpai klyktelėjo miškavaikis ir apalpo. Nesuvaldytas keras žybtelėjo į stalaktitą, pusę jo paversdamas dulkėmis ir skalda.
Po akimirkos magas atsipeikėjo ir pašoko ant kojų, tačiau stropiai paruoštas planas palengva keliavo šuniui ant uodegos – drakono galva jau kilo ir agresyviai dairėsi pavojaus šaltinio.
  - Sesute, viskas gerai. Žvelk ten, prie orkų landos. – Iš palubės nuskambėjo galingas balsas.
  Magas negalėdamas patikėti spoksojo į ant ilgo gyvatiško kaklo siūbuojančią dar vieną drakono galvą.
  - O dabar tai šakės... – be amo išspaudė kerėtojas.
  Pirmoji galva pakilo iki palubės ir piktai žvelgė ją išbudinusius niekadėjus:
  - Labai smagu, kad jūsų du. Kiekvienai po vieną, ar ne, sesute? – paklausė antrosios.
  Čiubaisas pasipustė kanopas ir dingo tunelyje, iš kurio taip neseniai išlindo. Malenkijnoudalenkij atkarusiu žandikauliu stovėjo kaip įkaltas ir vėpsojo į drakoną.
  - Nagi palūkėk akimirką, sesute. Ką manai apie mūsų gražųjį stalaktitą?
  Miegojusi galva pasisuko ir nustebusi įsispoksojo į besidraikančius dulkių debesis, po salę sprogimo išsvaidytas nuolaužas ir likusį apgailėtiną strampą.
  Staiga abi galvos susiglaudė nosimis ir ėmėsi intensyviai apie kažką kuždėtis, o gracingai išlinkę kaklai suformavo dailią širdelę. Pagaliau abi išsiskyrė ir lengvai tarsi debesėliai nusileido prie mago.
  - Mhrrrr, – švelniai sumurkė viena, – koks galingas kerėtojas. O toks apgaulingai mažutis. Sakyk mums, ko atkeliavai? Ar kilnus tikslas atvedė pabaisos nugalėti? O gal tik neregėtų lobių troškimas? Mhrrr...
  - Aš... Tai yra – mes... Aee.. Nu... Ee.. – Magas pabandė nuryti kumščio dydžio gumulą įstrigusį gerklėje. – O mielosios damos, mes atkeliavome iš toli, išgirdę nepaprastus pasakojimus apie įstabų jūsų grožį ir graciją, apie neišpasakytą galią. – Kaip žirnius į sieną išbėrė miškavaikis.
  - Mhrrr, o jis pasirodo ir puikiai išauklėtas jaunuolis, – maloniai nustebo galvos. – Pavadindamas mus damomis padarei vieną mažą klaidelę.  Mes tau ją atleisime, bet ateity nebesuklysk – po vieną i mus gali kreiptis damomis, tačiau kartu mes esame slibinas, – šnypštelėjo duetu. – O dabar sakyk, kas iš tiesų atviliojo į mūsų karalystę? Lobiai? Stebuklingi ginklai? Neregėti brangakmeniai? Sakyk, nebijok, mes tavęs nenuskriausime.
  - O didysai slibine, o mielosios damos po vieną, ne viena legenda klajoja po pasaulį apie neišpasakytą jūsų lobyno grožį ir turtą, apie neįkainojamus jame slypinčius stebuklus, todėl mes su bičiuliu kukliai tikėjomės nors akies kampučiu išvysti tas neregėtas grožybes ir paslaptis.
  - Mhrrr, na va koks puikus ir teisingas atsakymas, – patenkintos sumurkė galvos. – O ką pasakytum, jei mes ne tik leistume pažvelgti į mūsų lobyną, bet ir išsinešti iš jo tiek, kiek įstengsit pakelt? Tavo bičiulis atrodė labai pajėgus ir itin tinkantis lobių nešiojimui, tad pasiūlymas turėtų būti tikrai gundantis. Mhrrr?
  Magas net pažaliavo nuo įsivaizduojamos krūvos turtų, magiškų kardų ir šarvų, aukso krūvos ir briliantų.
  - Aš už! – klyktelėjo laimingas, tačiau staigiai susigriebė ir nepatikliai paklausė, – brangusis slibine, o kame šaknys?
  - Trumpai ir į esmę, - smagiai pakomentavo viena galva. – Gal tu pirklys?
  - Dabar mes visi čia tokie, – pasitikinčiai išrėžė miškavaikis.
  - Na negaliu patikėt, koks šaunuolis mums papuolė, – patenkinta atsilošė kita galva. – Istorija tokia, prieš keletą metų be leidimo mūsų urvuose įsiveisė banda orkų. Manau gali suvokti mūsų pasipiktinimą, juo labiau, kad gražiuoju paprašius išsikraustyti jie atsisakė – esą jie čia gyveno nuo amžių amžinųjų ir to nesiruošia keisti. Esą tai mes turėtume nešdintis iš kur atvykusios! – Iš įniršio galva springtelėjo savo pačios išleistais dūmais. – Taigi, – sklandžiai perėmė kita, – jei sugebėtum vietoje mūsų atsikratyt tų gyvulių, mūsų lobyno durys tau būtų atviros.
  - Man kelia nuostabą tai, kad pačios neatsikratote orkų. Atrodytų visa jų šutvė būtų tik nedidelė užkanda tokiam slibinui kaip... ee... Jūs.
  - Žinoma, ir ačiū už malonius žodžius, tačiau yra viena bėda – į jų užkaborius mums nė pro kur – tikrąja to žodžio prasme – mes nė pro kur netelpame į tas kurmių landas. Kaip įrodymą mums atneši orkų vado galvą, jis nešioja ypatingą šalmą, todėl mes žinosime, kad nebandai mūsų apgaut.
  - Brangiosios galvelės, kuo jūs mane laikote? – Pasipiktino magas
Galvelės susižvalgė ir šyptelėjo:
  - Sakytume nuotykių ieškotoju.
  - Mm.. Na taip, pakankamai sąžininga. – burbtelėjo kerėtojas. – Kaip jūsų geros valios įrodymą norėčiau gauti kokį nors magišką artefaktą, kuris man pagelbėtų kovoje su orkais.
  - Kvailių ieškai? – Grėsmingai sušnypštė viena galva.
“Atrodo neradau”. – Pagalvojo magas, o garsiai ištarė, – Eee... Aš persigalvojau, – ir nedrąsiai šyptelėjo.
  - Kareivi, laisvai. Užduotį gavai – vykdyt! – Išlojo komandą slibinas.
  Magas pokštelėjo kulnais ir išlėkė iš salės.