kur Tu...?

Einu ir nepalieku pėdų. Jos neįsipaudžia niekieno širdy. Tik dūmas aš.
Einu ir virš galvos blaškosi sparnais mosuojantys balandžiai. Rūkas toks tirštas, kad neįžiūriu Tavęs. Pro medžių statulas tik žibintas mojuoja savo šviesa. Kur Tu? Porą žingsnių pirmyn... gilus, išsiilgęs mano kvėpavimas... Tik dabar Tave išvydau... taip, ten Tu. Šio kontūro tolumoje nesupainiočiau su niekuo. Lyg laikas sustoja: nustoja skridę paukščiai, nebegirgžda žvyras po mano kojom... tik Tu prišaky, ir man daugiau nieko nereikia... Ištiesiu sušalusius pirštus, bandydama pasiekti Tavo šilumą, kuri lyg aureolė spindi ryškiau nei šis žibintas po kuriuo Tu stovi. Tyla. Nubėga akmuo mažais moteriškais žingsneliais... taip, aš jį paspyriau... ŠTAI!!! Matau Tavo akis ir šypsena paslėptą tuštumą. Žvilgsnis - durklas, net nepastebiu kaip jis perveria mane ir nuskrieja tolyn... Tik kalbančios Tavo akys... tik keli jų žodžiai... prasmingi: kančia būti su manim... kančia...