Vitražas

Neatsimenu, kur save palikau
Ir jau nieko nekaltinu,
Kad rengiaus svetimais drabužiais
Ir galvojau svetimom mintim.
Pavydėjau turintiems save,
Bet nesupratau, ko pavydžiu.
Kartą pakėliau nuo žemės akmenį
Atsigint nuo atlojančio šuns,
Bet nuleidu rankas,
Atpažinusi šuns akyse
Savęs, pamestos, gabalėlį.
Paskui save rasdavau
Nepretenzingame čiobrelių kvepėjime,
Apsunkusios bitės parlėkime avilin,
Dykinėjimo palaimoje,
Blaiviame žvirblio požiūryje,
Patogios šypsenos nusiėmime.
Dabar dėlioju save po gabalėlį
Kaip vitražą,
Kuris ima švytėti
Atsispindėdamas sutiktųjų akyse.