du spragtelėjimai pele
ir mane skaitė nulis.
jei atsigulčiau ant šaltos žemės
sušaldyčiau romantiką,
o sąvoką man pasiūlytų
susikišt į vieną galą.
sako šiuolaikėjam
nepaisan mikrobanginėj
kaitinamų smegenų,
ir taip gera gyventi,
kai negyventi reikėtų.
*
už konditerinės lango
medžiai tokie nešmožyti,
susikeik prieš pat mirtį
ir susipyksi su karšintojais.
sako nužudys ne žmogus,
o tai kas geriausiai tave pažįsta.
o ar ne gera didvyriškai žūti,
tik nereikia sakyti kad nereikia garbės
ir kad nieko nereikia,
nors, žinoma, per gyvenimą
daug ką galima
pasiekti ir išsikovoti
*
žemės ašis palinko
ir krenta nuo obels šakos,
ir žmonės kaip museliukai
apie pūvantį obuolį laksto -
kas į švediją, kas į vokietiją
pas ūkininkus mėšlą išvežti,
kas į daniją pas draugę,
kas net į ameriką, sako
negali be kelionių,
o į gedemino kalną
funikulierium kyla
čili kaimo architektai.
*
sutemo.
konditerinės lubų lempos
sudegino medžius ir sniegą
anapus lango.
juoda lyg po vokais.
tik mašinų lempų kolektoriai
sublizga kaip auksiniai karosai
pasamonės dumble.