Karmagiai III

III

      Minotauras palaimingai mūkčiojo braidydamas po rasotą laukymę ir lėtai atrajodamas neseniai surytą žolę. Po savaitės, praleistos klajojant pušynuose ir mitus kone vien tik spygliais, tai buvo tikra atgaiva skrandžiui. Kiek nuošaliau, šalia rytinio lauželio, susiėmęs  už nusvilintos rankos raitėsi magas:
      - Šūdžius... Prakeiktas sukčius... Nususęs avies spenys... – pro dantis košė miškavaikis. – Užmušiu... Kiaušus nupjausiu ir ant smilgos paversiu... Subinkvapis... Šeško nuopisa...
      Šiaip ne taip susitvardęs magas išstenėjo užkeikimą ir pūslės pamažu ėmė trauktis. Atlėgo skausmas. Magas lengviau atsikvėpė. Paspyrė netoliese gulintį, ką tik iš laužo ištrauktą pajuodusį akmenį. Šalia mago pritūpė keiksmų priviliotas minotauras ir drėgnomis akimis pažvelgė į nelaimingą bičiulį. Miškavaikis atsisėdo ir nusiėmė šikšnelę. Pavartė rankose, patrynė tarp pirštų, išpynė. Ir nusikeikė.
      - Čia ne dėmėtosios, o paprasčiausios nusususios uolinės salamandros oda. Supranti ką tai reiškia? – Minotauras tylėdamas žvelgė į bičiulį. – Tai reiškia, kad mus apgavo. Apsuko kaip vaikus. Pagaidino! – Riktelėjo magas. Nusiraminęs pažvelgė į tylintį bičiulį, – Šūdas, dabar net pasišnekėt nebebus su kuo, – susigraudino magas ir nubraukė šykščią ašarėlę.
    - Eime, Čiubaisai, papasakosiu tau kuo tos šlykštynės salamandros skiriasi.
      Bičiuliai susirinko mantą ir patraukė vos matomu takučiu tolumoje mėlynuojančių kalnų link.
      - Dėmėtoji ir uolinė salamandros yra labai artimos giminaitės. Paprastai aiškinant artimesnės nei pusseserės, bet tolimesnės nei sesės. Aiškumo dėlei galėtum net sulyginti su struktūra jūsų klanuose. Jos kaip to paties tėvo, bet skirtingų motinų vaikai. – Magas šyptelėjo iš savo palyginimo. – Iš tikrųjų tai ne taip. Nekreipk dėmesio, nevykęs palyginimas. Nevarginsiu tavęs biologijos pamokomis. Žodžiu, jos savo savybėmis labai panašios, tačiau skiriasi jų paplitimo arealai, kitaip tariant gyvenamosios teritorijos. Uolinės salamandros gyvena užgesusiuose ugnikalniuose ir jų prieigose. Maitinasi vabzdžiais, paukščių kiaušiniais, smulkesniais drieželiais ir visa kuo kas juda ir yra mažesni už jas pačias. Jų veisimuisi reikalingos tam tikros sąlygos, o būtent, tam tikros temperatūros ir cheminės sudėties dirva, kuri randama tik aplink ugnikalnius. Tai būtina teisingam jų kiaušinių vystymuisi. – Magas žingsniavo net nežiūrėdamas ar bičiulis klausosi. – Tuo tarpu dėmėtosios salamandros gyvena veikiančių ugnikalnių šlaituose ir apylinkėse – didelis karštis yra būtina sąlyga jų kiaušinių ir jų pačių gyvenimui. Nėra tiksliai žinoma, kaip veikia jų maitinimosi mechanizmai. Tose vietose paprastai nerasi jokių vabzdžių ir kitų driežų. Todėl manoma, kad jos yra kanibalės. Bet visa tai tik smulkmenos, svarbiausia yra tai, kad salamandros yra maginiai gyvūnai ir dėl to jos labai vertinamos. Kaip jau žinai, dėmėtosios salamandros oda suteikia atsparą ugniai, – magas piktai nusispjovė. – Tuo tarpu uolinės – tik iliuziją. Sušiktas poetas... Nors... – Miškavaikis pažvelgė į snieguotas kalnų viršūnes. – Mmm... Žinai, kad kai kurios tautos uolinių salamandrų odos raištelius naudoja klajodamos po kalnus? Gyvenimo eigoje jų magiškų savybių turinti oda kaupia šilumą ir ją išlaiko net po mirties, o stojus šaltiems orams, sąlyčio su gyvu kūnu metu, ta šiluma yra po truputį išspinduliuojama. – Magas pažvelgė į dabar aplink riešą apvyniotą odelę. – Žinai, gal ir būsi dar šiek tiek naudinga.
      - Šiaip ar taip, magiški dirbiniai iš šių salamandrų odos vizualiai neatskiriami, o tikrinant magiškai skleidžia tokią pačią spinduliuotę. Patikrinti jų veikimą galima tik praktiniu išbandymu, o aš, kvailys, visiškai tą pamiršau.
      Magas dar kartą liūdnai pažvelgė į nebylųjį pakeleivį, atsiduso ir tarė, - Čiubaisai, pavargau eit, užsikelk mane ant peties. – Patogiai įsitaisęs ant minotauro sprando, nusitvėręs ragų ir filosofiškai nusiteikęs miškavaikis pagalvojo, – „reikia sugebėt įžvelgt gerasias puses ir naudotis tuo, ką gyvenimas paduoda... Sušiktas muzikantas... “

      Stambus orkas tėkštelėjo kaulinę plokštelę išmargintą keistais ženkliukais ant lentos ir riktelėjo:
      - Ryba! Nu ką, malakasosai, gavot? Che che. Kas čia kiečiausias? A? 
      - Tu, Bose. – nepatenkinti sumurmėjo pralaimėjusieji.
      - Vot ir aš taip sakau, o kam nepatinka, gali uostyt man šikną! – Nusikvatojo Bosas.
      Į urvą įlėkė smulkus orkiukas ir riktelėjo:
      - Iš šiaurės atkeliauja du snukiai!
      Orkai sušurmuliavo. Bosas išpešė storą plauką iš ant nosies išdygusios karpos, pakėlė jį prieš akis ir susimąstė.
      - Mmm... Vėl didvyriai pas drakoną... Dū dū dū, da da da... – suniūniavo po nosim. – Kulšele, – krepėsi į purvina virėjo prijuoste pasidabinusį gobliną, – kaip te reikaliukai podėlyje?

- Ožiai – penki,
Arklys ir asilas.
Du didvyriai dar neprakąsti.
Garnyrui – sąmanos.,

      - išdainavo virėjas. Orkai pritariamai suūžė, nusitvėrė kas po ranka papuolė, ir ėmė mušti ritmą.
      - Maladiec, Kulšele, gauni pliusą. O šituos du praleisim. Ahmm... – Vėl susimąstė Bosas. – Mhaa... – Dar truputį pagalvojo. Apžvelgė prišnerkštą urvą. Aplink voliojosi pusiau apgraužti kaulai, papeliję mėsos gabaliukai. Telkšojo senos sriubos balutės, mėtėsi baldų nuolaužos.
      - Vienžo, vyručiai pabiručiai, reikia susitvarkyti. Tu, – mostelėjo pirštu vienam, – suvalgai sriubą! – Orkas laimingas išsiviepė:
      - Ai, Boss.
      - Tu, – mostelėjo kitam, – surenki ir suvalgai mėsą!
      - Ai ai, Boss! – Pareigingai pasitempęs stūgtelėjo orkas.
      - Jūs – mostelėjo grupelei, - sugraužiat kaulus!
      - Bose? – Nepatenkintas pavedimu iš grupelės kreipėsi vienas orkas.
      - Nu?
      - A kodėl mums kaulai teko?
      - A todėl, kad pliusiukų neturit!
      - Bet aš tai turiu...
      Bosas atidžiau pažvelgė į nepatenkintąjį.
      - Aijo, turi. Gerai, tai tada tu iš va šitų nuolaužų visiems pridroži dantų krapštukų. Pliusiuko nebeturi. – Nusikvatojo Bosas.