Odė tylai

Kartais tylą girdžiu -
Ji nusmelkia, kaip mylimas balsas.
Kartais tylą jaučiu -
Ji sušildo, kaip laužo liepsna.
Kartais tylą kviečiu -
Nesušoktas tai mudviejų valsas -
Toj tyloj tyliai aidi
Negimusi meilės daina.

O nešiojau aš ją -
Mūsų jausmo pradėtąjį vaisių,
O godojau aš ją
Ilgesy vienaties valandų.
O šaukiausi aš jos,
Patikėjus, kad kartą ateis ji
Ir skambės kaip giesmė,
Ir vadins meilę mano vardu.

Kartais tylą regiu -
Ji jauki mano vakaro paukštė.
Kartais tylą bandau
Tarsi artimą veidą paliest.
Ir aistringai veržiuos
Į žaismingą iliuzijų aukštį -
Tartum vaikas geidžiu
Žvaigždžių taką į širdis nutiest...

Kartais tylai guodžiuos -
Ji tarytum bedugnis ąsotis,
Iš kurio vis geriu -
Žarijas užgesins gal many?
Kartais tylai meldžiuos -
Ji iš naujo išmokys šypsotis,
Ir suprast, ir atleist,
Ir žinot, kad kažkur gyveni.