Priot

Te kiekvienas sakinys atradimu tampa.
Savo dienotvarkės pusiausvyroj pažvelgiau į jos akis taip giliai, lyg bučiau įkišęs ranka į jos makštį.
Per likusį kelią vaidino, kad manęs nepastebi,  kramtydama savo pseudorimtumo gumą, akyse mėtydama savo charakterio stiprybę.
Buvo tai troleibusas naktinis ir paskutinis, kiek žinau. Važiavo juo tik bomžai ir besilydžinčios poros. Sustodavo bent kur, o iš tikrųjų ten, kur pigiausios cigarėtės.
"Psyche ir libido pernelyg aktyvūs, ne laikas miegui" - pagalvojau ir išlipau jai už paskos, sekdamas ją stotele ir gatve, ranka ir žvilgsniu, labai tolimam spinduly nuo namų.
Iš ties, nebuvo racionalios priežąsties, bet buvau aš, tamsioje sostinės polio gatvėje jos šviesios striukės lydėdamas, pokyčio, ir visų pirma dėl to...ji atsisuko ir tarė.
- Przepraszam, atsiprašau, može pan chce narkocikuw pojesc?
- Priot.