Lojantis Andrius

Pavasarį Andriui nepagerėjo. Tik kartais naktį jis lodavo. Dakataras intensyviai kartojo, kad tai jo atsakymas į milijonus klausimų, kuriems žodžių neranda galvoje.  – Veikiausiai jam būtų lengviau be jos. – kartais susimąstydavo šeimos daktaras Her Tomas.
    Krisdamas į sniego pusnį Andrius nieko blogo negalvojo. – Tik šoksiu ir tiek – tada sakė jis. – Kas čia blogo nutiks? – Nieko bloga nutikti ir neturėjo, kaip išmintingą veidą nutaisęs padarė išvadą Her Tomas.
      Po savaitės galvos skausmų jis pradėjo šį tą prisiminti. Tačiau neįgalumas niekur dėl to nedingo, o pasaulis taip ir liko žiūrėti jam į nugarą. Jis daugiau niekada nebežiūrėjo į akis.
    Gulėdamas savo lovelėje jis mąstė, kad sniego krūva jam buvo neteisinga. – Aš tik norėjau sušlapti iki pakulnių. Juk kelias buvo be sniego. O gal sušlapau? – klausė savęs Andrius, kurio pusė smegenų, išgelbėtų iš sniego šalčio, liko ligoninės priimamojo budėtojos stalčiuje, saugiai uždarytos politileniniame maišelyje.
    - Važiuojam, Andriuk, prie ežero. Gal ir tu nori? – išbyškusiu, popieriniu veidu žvelgdama jam virš galvos paklausė mama. Ana norėjo, kad mažylis atsakytų. – Aišku, kad jis nenorės. – sakė ji sau. – Bet gal? Tačiau jokio „gal“ būti negalėjo. Ji tai suprato žvelgdama į traiškanotas akis.
    - Ponia, aš noriu dviračio! – sukliedėjo Šalpusniukas. Tai buvo viena iš daugelio frazių, kurios kartu turėjo reikšti ir atsakymą. Niekas to nesuprato. Dėl to Andriuką dažnai pykindavo.
    - Kokio dviračio? - Perklausė papilkėjusi mama. Bet Andriaus atsakymas buvo iš serijos „gal“. – Jis jo minti negalės. – Žinodama tai, ji jam pažadėjo viską. – Aišku, kad pirksim. Ir tu juo minsi į kalną. – Andrius negausiai atpylė suvalgytus pusryčius, taip išreikšdamas pyktį, kad mama jo nesupranta.
    Andriaus kūno spalva keitėsi kaip chameleono. Dieną, kai bandydavo prisiminti, kur esąs, jis būdavo gelsvas, o naktį, kai bandydavo atsakyti į klausimą, kodėl taip ilgai jam pilkoji ponia nenuperka dviračio, jis būdavo raudonas. – jis raudonas, nes nori raudono dviračio. – pašaipiai sakydavo Her Tomas. Ir susigėdęs visada atsikrenkšdavo.
    - Taip, raudonas dviratis. – kartodavo jam Ana. – Daktare, patikrinkite mano sveikatą. Man nepatinka mano veido spalva. – sakydavo ji, kai nebeturėdavo, ko paklausti mąslingai atrodančio Her Tomo. Ponui daktarui jos veido spalva visada atrodė kuo normaliausia, bet niekada nesipriešindavo sveikatos apžiūrai, o dažnai ir pats ją pasiūlydavo, nes nenumaldomai norėjo prie jos prisiliesti (kažkodėl visi nori liestis prie pilkosios ponios. – pastebėjo berniukas.) Ir daktaras vis sakydavo: „Ponia Ana, jūs nekaip atrodote. Veidas kažkoks papilkėjęs. Gal ir jūs galvojate apie pilką dviratį? – ir abu nusišypsodavo lyg nujausdami, kad apžiūra nesibaigs vien tik stetoskopo pavedžiojimu po kūną. Tie žodžiai Andriui sukeldavo šeikštulį. Jis parausdavo, išmušdavo karštis ir atpildavo, tačiau niekas to nesureikšmindavo. – Jis dažnai atpila – sakydavo dakatarui Ana. Ir paėmusi jį už parankės nusivesdavo į savo miegamąjį.
    - O kaip mano dviratis? – mąstė Andriukas. Tačiau dviračio pirkimas buvo tolygus jo sugebėjimui pačiam sau atsakyti į šį klausimą: jis gulėjo kažkokioje lentynoje, kaip ir berniuko dalis smegenų – politileniniame maišelyje.