be pavadinimo

Kartais jaučiuosi kaip laiptų pakopa:
kiek kartų mane paprasčiausiai prašoka?
O vis dėlto lyg ir taip pat nudaužyta...

Tik valytoja manęs niekada nepamiršta.
Nušveičia, nuvalo - ji mano žmogus -
Paguodžia, priglaudžia, ramina jausmus.

Ji su šluoste ateina kas rytą,
o tu su kavos puodeliu...
Bet sakyk man, kodėl pasiilgstu
Vaikino iš seniai prarasto ryto?..

Jis sėdėjo šalia ir kalbėjo,
grojo beprasmį gyvenimą.
Nieko protingo nesakė,
tik pirštais švelniai skambėjo.

Aš klausiaus ir tylėjau žinodama -
tie rytai, ir valytoja, ir puodelis kavos-
Šitoks yra gyvenimas...

...

Bet sakyk, kodėl pasiilgstu
to liūdno beprasmiško skambesio?...