Karmagiai II

II

- Ai, bišiuliai.. Man.. ik.. nreikia krapus.. ik.. palaistyt.. Aš šia tuoj.. ik.. už kampo.. ik.. – Svyruodamas Džigitas pakilo nuo stalo, bet užkliuvęs už suolo vos neapsivožė. Magas atsisuko į Čiubaisą:
- Tai gal palydėsi Džigitą? Juk mes nenorime, kad kas nutiktų mūsų naujam bičiuliui.
- Ašiū, aš.. ee.. nuoširžiai dėk.. ik.. ss.
Minotauras atsistojo, suėmė jaunuolį už pakarpos ir abu žengė pro duris. Magas susikaupė, atnaujino atsparumo burtą ir sąmone siektelėjo dainiaus amuleto. Jį supo tamsraudonė karščio aura. Miškavaikis išsiviepė ir atsimerkė. Nemelavo žaltys – amuletas tikras. “Negi jis tikrai norėjo mus nugirdyt? – pagalvojo. – Negi tikėjosi nugirdyt magą ir minotaurą? Che che che, ką gi, taip renkama patirtis, o už klaidas reikia mokėti. Ir kartais labai brangiai”, – nusijuokė mintyse, jau įsivaizduodamas ant kaklo kabančią šikšnelę.

Lauke tvyrojo naktis. Tamsiame danguje spindėjo tūkstančiai žvaigždžių, o žemai ties horizontu kybojo mėnulis. Dainius nušlitiniavo prie artimiausio krūmo ir garsiai stenėdamas ėmė raišioti kelnių virveles. Minotauras tuo tarpu apėjo krūmą iš kitos pusės, ir atsirinkęs aukščiau augančias šakeles bei švelnesnius lapelius, pradėjo užkandžiaut.  Džigitas su pasimėgavimu atsiduso ir patenkintas užvertė galvą į dangų. Kurį laiką girdėjosi tik švelnus upeliuko teškėjimas, lapų šnarėjimas ir tylus kanopų bilsnojimas į kietą žemę.
- Tokia puiki naktis, – atsiduso poetas ir tuoj pat nusijuokė, – paklausyk:

Tupi magas ant statinės,
Rauna kaištį ąžuolinį.
Prisiputęs sustenės
Ir varlytę iškerės!

- Cha cha, nesakyk, neblogai išėjo kaip nepasiruošus, – išsišiepė poetas. – Man, kaip ir daugumai didžių mano profesijos atstovų, geriausios mintys ateina tokiomis stebuklingomis akimirkomis. O... tuoj, jaučiu ateina... klausyk:

Įsipirš varlė į žmonas,
Lieps nupirkt šilkų sijoną,
Į karietą įsodint,
karaliene pavadint.

- Ir dar:

Teks vyrukui sukti galvą,
Susirast normalų darbą.
Aplink kiemą kalti tvorą,
Nuo gandrų daboti žmoną.

- He he he, – sukrizeno poetas, – neįsižeisk, juokais aš čia. Ir išvis, geriau pagalvojęs žmogus supranti, kad tai tikrai rimta. Nu pats pagalvok, kaip vyrui reikalus sugadina ženatvė – vaikai atsiranda, žmona atsiranda, atsiranda namas, o visa tai  surakina tvirčiau nei plieno grandinėmis. Kaip kad antkapis kapą prislegia, kad nebeišliptum iki paskutiniojo teismo dienos. O dabar įsivaizduok, kaip magas savo žmonelę nuo gandrų saugo. – Dainius nubraukė iš juoko ištryškusią ašarą... - Oi... Na gerai, galime eiti. – Giliai įkvėpė gaivaus nakties oro ir garsiai atsiduso, – iškart geriau pasidarė, atsigavau. Beje, ačiū už pagalbą.
- Teisingai darai, jaunuoli, su savo draugeliu reikia pagarbiai apsieit, nes nežinai kokį pokštą sugalvos netinkamu metu iškrėst, – sukikeno nuo smuklės artėjanti susigūžusi žmogysta. Mėnulio šviesoje blykstelėjo ašmenys, – o dabar malonėk nusiimti šikšnelę. Che che, ir kapšelį tuo pačiu ypu. – Durklas švelniai prigludo prie skustuvo dar nemačiusio jaunuolio skruosto. – Ir be triukšmo, prašyčiau.
Ant niekšo peties tyliai nusileido retu kailiu apaugusi ranka. Staigiu judesiu ją nubloškęs plėšikas atsisuko ir sustingo. Dar spėjo tyliai keiktelti, kai į snukį įsirėžė galvos dydžio kumštis, ir dailiai atsiplėšė nuo žemės.
Poetas, drebėdamas kaip epušės lapas žvelgė į priešais jį stūkstantį tamsų minotauro siluetą. Karys nejudėdamas stebėjo Džigitą, o jam už nugaros, tarp ragų tyliai ir didingai kilo mėnuo...
- Reikia išgert, – iškvėpė poetas.
Į malkų krūvą su traškesiu rėžėsi plėšiko kūnas.
- Reikia, – dar kartą sau patvirtino.

Smuklėje tvyrojo ūžesys. Magas patenkintas gurkšnojo vyną ir klausėsi pokalbių nuotrupų. Tai, ką išgirdo, sutapo su poeto žodžiais, gal tik lobiai buvo labiau pervertinti.
Triukšmą nutraukė duslus smūgis sudrebinęs sienas, ir tuoj po jo nuskambėjęs grėsmingas maurojimas. Griebę kas po ranka papuolė lankytojai pašoko ir atsisuko į duris.
Trindamas sumuštą kaktą per slenkstį trilinkas įžengė minotauras, o paskui jį įtipeno šiek tiek pablyškęs poetas. Lankytojai lengviau atsikvėpė ir grįžo prie savo gėrimų. Drėgnomis veršio akimis minotauras pažvelgė į magą ir išstenėjo:
- Ir taip visada...
Tuo tarpu poetas pripuolė prie savo taurės ir vienu maukų išgėrė iki dugno. Drebančiomis rankomis pripildė ja dar kartą, vėl išlenkė ir tylomis įsistebeilijo į bičiulius.
- Šiandien aš mačiau ženklą, – prabilo po kelių akimirkų. – Ryškų kaip mėnulis skaisčią naktį. Nuostabų kaip saulėta pavasario diena. Aš supratau, koks savanaudis iki šiol buvau, ir todėl pasiryžau išsiskirt su stebuklingąja šikšnele. Juk jums jos labiau reikės jei ruošiatės kovot su drakonu. Jei nukausite baisūną, man ji taps beverte, o ir spindulėlis jūsų šlovės mane nutvieks. Aš galėčiau... – dainius sudvejojo. – Aš galėčiau su ja išsiskirt už pusę kainos. Vis dėlto šį talismaną bei kapšą, o gal net ir mano gyvybę, išgelbėjo Čiubaisas.
  Magas nustebęs pažvelgė į savo bičiulį. Minotauras mūktelėjo ir linktelėjo galva.
- Kiek yra ta “pusė kainos”? – Paklausė miškavaikis mintyse skaičiuodamas galimą vertę.
- Paskutinį kartą kai domėjausi, man siūlė penkis tūkstančius auksinių. Jums perleisčiau už pusę to.
Magas susiraukė.
- Kaip supranti, tokios sumos su savimi niekas nesinešioja - gerokai per daug sveria ir vietos užima, tačiau leisk pagalvot iki ryto, gal ką sumąstysime.
Poetas linktelėjo.
- Jei reiks, aš apsistojęs pietiniame kambaryje, o dabar - laikas išsimiegot. Ir taip padauginau. Geros nakties, draugai.

Čiubaisas uždarė kambario duris ir tarė:
- Klausyk, Malenkijnoudalenkij, man jau atsibodo vaidint kvailį. Negaliu suprast, kas iš to? Vis tiek visus sprendimus priimi vienas, o be to, aš net nesiruošiu kišt savo trigrašio kur nereikia. Nesu kvailas ir suprantu, kad mudviejų galva esi tu. Ir išvis, ko tu taip užsimanei to pakabuko? Man atrodo, kad poetas yra sukčius. Aš būčiau atsargus su juo.
Magas nepatenkintas atsisuko:
- Todėl ir priimu sprendimus, nes esu galva. Todėl ir nereikia man tavo patarimo. Aš patikrinau – amuletas tikras, todėl nekvaršink man dėl to galvos. O apie maskuotę štai ką galiu tau pasakyt – ar dar matei kur nors protingą minotaurą? Ne! Nes tokių daugiau nėra. O nukrypimai nuo normos traukia akį. Žmonės yra išpuikę bjaurybės, ir jiems nepatinka kai tokios būtybės kaip tu ima gvieštis to, kas joms nepriklauso. Nenoriu tavęs įžeisti, Čiubaisai, tiesiog sakau tau kaip žmonės galvoja. Todėl ir prašau tavęs apsimetinėti, nes niekam nereikia protingo minotauro.
Miškavaikis nutilo.
- Niekam nereikia protingo minotauro. – sumurmėjo sau po nosimi. Pagalvojęs išsišiepė ir tarė:
- Klausyk, gali man duoti tą žiedą, kurį prieš pusmetį radome pas aną magą?
- Kokį magą?
- Kuo jis ten vardu buvo... Eeemmhhm... Piktšašis iš Skylėtojo bokšto!
- O kuris tas jo žiedas? – Minotauras pažiūrėjo savo pirštus – ant kiekvieno buvo bent po tris. – Įmantraus rašto ir smaragdo akimi?
- Tas pats.
- Kam tau jis? Tu man taip ir nepasakei, ką tas žiedas daro. – Minotauras nusismaukė papuošalą nuo piršto ir mestelėjo magui.
Miškavaikis pavartė žiedą rankose, patenkintas žvilgtelėjo į veršiškas bičiulio akis ir nusišypsojo:
- Dabar jau nesvarbu. Šiąnakt budėsi tu. Aš einu tvarkyt reikalų. Greit grįšiu.

Poetas žvilgtelėjo į žiedą:
- Kokia jo vertė?
Magas gūžtelėjo pečiais.
- Kiekvienam skirtinga. Priklauso nuo žmogaus. Tai – mąstytojas, mažąjį intelekto priedą pakelia trim taškais.
Poetas kilstelėjo antakį:
- Keista, aš maniau, kad magai tokius žiedus vertina ypatingai. Kodėl nenori jo pasilikti sau?
Magas išskėtė pirštus, ant bevardžio blykstelėjo auksas:
- Tokį jau turiu, o efektas nesikaupia, todėl man jis bevertis.
Džigitas pasimatavo žiedą ir nusišypsojo.
- Žinoma, manau, kad mainai sąžiningi.
Miškavaikis paėmė amuletą. Pirštus nusvilino karštis, tačiau magas virvelės nepaleido. Sukandęs dantis iškošė:
- Atrodo, nemelavai. – Po truputį karštis nuslūgo, o po kūną pasklido maloni šiluma. Magas nusišypsojo ir užsinėrė talismaną ant kaklo.
- O kodėl turėčiau? Aš - ne koks sukčius, aš – muzikantas.