Tikriausiai kaltas ketvirtas pavasaris,
uždaręs patalo balto duris.
Lyg pavargęs drugelis, nešinas
saulės spindulį į tavo akis.
Neradau aš mažytės kertelės
širdyje pasislėpt nuo pūgos.
Neieškosiu ir sieloj vietelės, -
pavargau, nebenoriu, neklausk...
Jeigu meilė būtų degtukas-
jos liepsnos mums užtektų abiem,
bet naivus buvau aš žmogiukas-
patikėjau viskuo, bet ne tiek!
Į praeitį žvalgiaus nedrąsiai
ir kaip mozaiką dėjau atsiminimus.
Tampiau kaip gumą svajas į ateitį,
o nukentėjo dabartis...
Tikėjau aš vardų galia
„žmogus pirmasis“... „erelio“ sparnas iš aukštai.
Dar sakė „saulės dievas“ gali būti,
šviesus „saulėlydis“, „ledai“.
Bet šiandien supratau, kad būsiu tik dėmė
rūdžių ant tos mašinos, kurią taip blizginai šįryt.
Tad skrisiu aš prie kito lašo, -
kitas pavasario spalvas ten pamatyt...
Dabar jau riteriai išmirę,
pilių griuvėsiai apleisti.
O gal pelenių kiti norai?
Nebe žirgai, ne pilnatis...
Už ką kalti pagonys,
kad garbino net akmenį šventai?
Dievų turėjo milijonus, -
gal mes nemokame mylėt tikrai?..
Ir lėkė nabagėlis
per miestus, žmones, per upes.
Vis nešdamas sparnuos vilties lašelį
ir lyg voratinklį tarp kojų pirštų praeities gijas...