Karmagiai I

Smuklės triukšmą nutraukė duslus smūgis, sudrebinęs sienas, ir tuoj po jo nuskambėjęs grėsmingas maurojimas. Griebę kas po ranka papuolė, lankytojai pašoko ir atsisuko į duris.
Trindamas sumuštą kaktą per slenkstį trilinkas įžengė minotauras, o paskui jį įtipeno šiek tiek sutrikęs miškavaikis. Nejaukią tylą staiga nutraukė kvatojimas
- Kaip dievą myliu... Lazdini.., niekur tavo... karvė nedingo... Laiku nepamelžei – pati sugrįžo! – Dusdamas išspaudė smulkaus sudėjimo žmogėnas. Juokas nusirito per visą salę. Drėgnomis veršio akimis minotauras pažvelgė į miškavaikį.
- Nebegaliu, ir vėl tas pats..  Kodėl aš visuomet visiems užkliūvu? – susigraudeno galiūnas.
- Ša, veikiam pagal sutartą planą – šnypštelėjo neūžauga.
Tuo tarpu žmogėnas toliau kvatojo:
- Aš jums jau šimtus kartų sakiau, mielieji bičiuliai, mūsų drakonas – humaniškas, rūpinasi savo grobio gerove. Kita vertus, gal tik iš didelio savanaudiškumo ir snobiškumo. Gal jam nepatinka skausmo ir kančios persigėrusi mėsa, o kaip mes visi žinome – perpildyti tešmenys karvei tikra nelaimė! – Smuklę vėl surietė juoko banga.
- Tešmenys sakai!? – riktelėjo miškavaikis, pirštais minkydamas orą ir piešdamas keistus rašmenis. Ką tik kvatoję lankytojai su siaubu isispoksojo į besipučiančią žmogėno papilvę, o minotauras subaubė, gašliai žvelgdamas į per plonos drobės marškinius išryškėjusius keturis spenius. Žmogėnas galiai cyptelėjo ir nėrė po stalu. Magas pamėgino užsiropšti aukščiau, tačiau nesėkmingai, todėl diskretiškai įspyrė minotaurui į kelį ir reikšmingai mirktelėjo. Pastarasis plačiu mostu nubraukė purvinus bokalus žemėn, ir dviem pirštais suėmęs miškavaikį už galvos, užkėlė jį ant stalo.
- Kam nepatinka mano bičiulis, tegul ateina ir pasako tiesiai! Galite eiti po vieną, o galite visi kartu. Tačiau prisiekiu tešmeniu, iš ryto čia nestovės ne tik smuklė, bet ir visas jūsų sušiktas kaimas! Tai jums sakau aš, magas Malenkijnoudalenkij! – Salė staiga atvėso. Iš kažkur atskriejęs šaltas vėjas įsisuko po lankytojų skvernais, grybštelėjo už šiltų vietelių priversdamas visus sudrebėti. Nežinoma kalba nuskambėjęs vardas pašiurpino odą bei sukėlė reikiamą efektą. Patenkintas miškavaikis apsikabino platų minotauro riešą, ramiai nusliuogė ant prie stalo pastatyto suolo ir atsisėdo. Šiek tiek pagalvojęs atsistojo, ir kai smakru pasiekė stalo viršų, riktelėjo, - Šeimininke, vyno!
- Žinoma, maloningasai pone, - tirtėdamas išstenėjo smuklininkas. – Kokio tik pageidausite.
- Geriausio žinoma.
- Maloningasis pone, turime nuostabaus dešimties metų Kabernetš Svaignon... – virptelėjo smuklininkas.
Magas suraukė nosį:
- Katės myžalą tu turi, pasakysiu tau, smuklininke, - atrėžė miškavaikis, - savo bernus ir mergas gali tuo liurlalu girdyt. Dievulėliau, į koki užkampį patekome, – teatrališkai atsiduso magas. – Gerai, duok čion tą savo nuodą.
Smuklininkui dingus rūsyje salė ramiau atsikvėpė – atrodo skerdynių išvengta. Už stalų nedrąsiai mezgėsi taip staigiai nutraukti pokalbiai. Tuo naudodamasis minotauras švelniai bakstelėjo miškavaikiui į šoną ir šnipštelėjo:
- O negalima buvo alaus? Man nuo vyno rėmuo kyla. O ir gert keblu iš tų antpirščių.
- Šiuš, Čiubaisai, – sukuždėjo magas, – troškulys dar ne viskas, įvaizdis yra viskas! Pamatysi, tuoj mes informatorių sužvejosim.
Minotauras nepatikliai apžvelgė salę:
- Sakai?
- Sakau! – atrėžė magas.
Sulig tais žodžiais prie jų stalo priėjo tvarkingai apsirengęs, švelnių bruožų jaunuolis ir tarė:
- Maloningieji ponai, negalėjau nepastebėti nepaprastai nuostabaus jūsų pasirodymo, ir neapsakomai nudžiugau supratęs, kad pagaliau šioje smuklėje atsirado tikrų kariūnų, galinčių parodyti išpuikusiems valstiečiams jų vietą. Ar neprieštarautumėte jei aš prisijungčiau prie jūsų neišpasakytai kilnios draugijos? – Bičiuliai susižvalgė ir magas triumfuodamas po stalu mostelėjo ženklą „sakiau? “. Minotauras linktelėjo ir atsisukęs į nepažįstamąjį maloniai išsiviepė:
- Tu, – subaubė, – sėst. Gert. Vynas. Gerai!
Jaunuolis blykštelėjo, tačiau tuoj pat susivaldė ir nusišypsojęs įsitaisė kitoje stalo pusėje priešais magą.
Tuo metu prie kompanijos priėjo šeimininkas nešinas ąsočiu vyno. Jaunuolis atsisuko į jį.
– Brangus šeimininke, tebūnie šie kilnūs didžiūnai mano svečiais. – Miškavaikis įtariai dėbtelėjo ir pasiuntė kitą ženklą – „sukčius“. Minotauras pritariančiai sumykė. Nepažįstamasis atsisuko ir patenkintas nusišypsojo:
- Malonu bendrauti su žmonėmis, vertinančiais vaišingumą. Leiskite man prisistatyti: esu Džigitas Švelniapirštis. Matau, esate apsišvietę ponai ir jau supratote, jog esu poetas ir dainius, o štai ši bandža – mano neatskiriama pakeleivė. Ir nesididžiuodamas galiu pasakyt, kad esu vienas iš geriausių šiame dievo pamirštame krašte. Už tai ir išgerkim! – Pakėlė taurę. Magas pasistiebęs siektelėjo savosios, tačiau nesėkmingai, todėl diskretiškai įspyrė minotaurui į šlaunį. Šis kriuktelėjo ir pastūmė vyna arčiau krašto. Naudodamasis proga kol didžiulė žvėries ranka jį užstojo nuo Džigito, miškavaikis tyliai sukuždėjo „stebėk vyną“. O pats, pagaliau įsitvėręs taurės, atsakė:
– Ką gi, labai malonu sutikti dosnios širdies žmogų. Kaip jau girdėjote, aš esu magas Malenkijnoudalenkij, -  pūstelėjo žvarbus šiaurės vėjas, - o mano bičiulis, didis karys ir galingo minotaurų klano atžala vardu Čiubaisas. Už tai ir išgerkim...

Išgėrė...

-Taigi, esi vietinis, kaip suprantu. Ką tas žmogėnas apie drakoną sapaliojo? Vietinė legenda ar šiaip koks peraugęs krokodilas? – paklausė magas, patogiai įsitaisęs ant stalo.
- Krokokas? – nesuprato Džigitas.
- Nesvarbu, vistiek nesuprasi. – Numojo magas. – Tai apie tą drakoną..?
- Tikras jis, tikras. Žmonės kalba, kad jis čia jau tris šimtus metų tūno. Pasislėpęs giliai kalnuose savo lobius saugo ir jauniklius peri. Už tai ir išgerkim... Tataigis, peri. Sako, kad atskrido kraujais tykšdamas ir pro kiaurą šoną dūmus leisdamas. Sako, iš ankstesnės irštvos galingesnis drakonas išvijo ir pusę lobių užgrobė. Bet jums aš pasakysiu; kalba žmonės, kad už tą pusę lobių karalystę su visu karalium, karaliene ir karaliukais nupirkt galėtum. Už tai ir išgerkim... Tataigis, galėtum. Tik bėda, kad labai jau didelis jis ir stiprus. Per metus čia apsilanko po keturiasdešimt - penkiasdešimt didvyrių, tačiau tik retas kuris paršliaužia po mūšio iki kaimo. Suryja riterius su visais arkliais, šarvais ir kardais. Už tai ir išgerkim... Tataigis, kardais. – Dainius pasilenkė arčiau bičiulių ir sušnabždėjo – Prieš keletą metų, klajodamas po aplinkines kalvas užtikau vieną tokį merdintį. Spėjo sušnabždėti – „apgavo mus“ – ir mirė. Vargšas... Klastingas tas drakonas, kaip ir visa jų padermė. Atsargiai su jais reikia, nes kitaip greitai galvas palydėsit. Bet štai ką tas karys turėjo, – dainius nusiėmė nuo kaklo keistos išvaizdos šikšnelę. – Ilgai vargau, kol išsiaiškinau, kas tai. Vienas magas pakeliui pas drakoną apsistojo čia pailsėt, todėl paprašiau pagalbos. Šykštuolis – užsiprašė penkiasdešimties auksinių. Vos sukrapščiau. Bet kai atpažino, akys ant kaktos iššoko – čia dėmėtosios salamandros odos pynė – suteikia atsparą ugniai +20.
Miškavaikiui su minotauru akys ant kaktos išsprogo. – Džigitas patenkintas padarytu įspūdžiu užsinėrė virvlę ant kaklo. – Siūlė man tris tūkstančius auksinių, bet atsisakiau. Nėr kvailių kai drakonas kaimynystėje gyvena. Šitas daiktas neparduodamas. 
- Pala pala, – pertraukė jį magas, – o tai tam kariui nepadėjo?
- Kariui buvo nutraukta ranka ties alkūne, sulaužyti visi šonkauliai ir kairė koja. Net neįsvaizduoju kaip jis išvis iki ten nukeliavo be aplinkinių pagalbos.
Magas pagalvojo.
- O sakyk, gal ką keisto pastebėjai?
- Na, kad dabar pasakei, tai prisiminiau, seniai tas buvo, buvau pamiršęs. Taip, kai iš toli pamačiau tą karį, pagalvojau, kad elfas. Jo plaukai buvo tamsiai žali – niekada nebuvau tokių matęs.
- Sušikti druidai! – pro dantis iškošė magas. – Gaidžiai prakeikti biznį gadina. Išgelbėk kartą gyvybę ir aprūpins gyduolio atsargomis visam gyvenimui. O gelbėti eina kas netingi, nes tie vėplos įsitikinę, kad meškos tokios pat draugiškos, kaip ir voverės. Tas tavo karys aiškiai gerą maišą buteliukų turėjo.
- Bet tai kodėl plaukai žali? Niekada negirdėjau, kad gyduolis dažytų.
- Čia pašalinis poveikis kai vartoji reguliariai ir ant tuščio skrandžio.
- A, nu gal, jums geriau žinot. Už tai ir išgerkim...

Išgėrė...