Du žvilgsniai

Vienąkart pamačiau aš tave,
Tavo žvilgsnis surado mane,
Mes pakilom į dangų žvaigždėtą,
Palikę visus kas mus supo
Žemėj pilkoj,
Ir atrodė tai tęsis
Laiko tekmėj amžinoj...

Bet vieną dieną viskas griuvo
Kaip kortų namelis,
Mes kritom žemyn
Sudaužytom širdim.
Galbūt mes pakilom per aukštai
Pabūgo prarast savo rojų dievai,
Ir sviedė žaibą į mus
Išskyrė, nepalikę vilties susitikt.

Nuo tada nemačiau aš gyvybės savy,
Nebeliko spalvotų sparnų,
Nei grožio, nei gėrio, juokų.
Mano akys temato dykynę pilką,
Negi nieko daugiau nebeliko?
Nematau aš prasmės be tavęs dar gyvent,
Galbūt man tereikia... ramiai pasitraukt.