Ir fejerverkai, ir duona, ir žaidimai

.
      Dar vienas tekstas iš “Judančio mūšio“. Pusfinalis. Užduotis buvo tokia:

Parašykite apie išėjimą. Mirties motyvas negalimas. Taip pat turite pavartoti vieną iš šių citatų:

- Kiaušiniai, kiaušiniai, kam kiaušinių!

arba

- Čia, - išdidžiai atsakė ji, - visas tūkstantis.

------------------------------------------------------

      Ir fejerverkai, ir duona, ir žaidimai

                                                                      Judėjimas yra viskas, tikslas yra niekas.
                                                                                    Eduardas Bernšteinas

      Leninas pabudo, kai į palanges ėmė įkyriai būgnyti lietus. Įkyriai, ilgesingai, nostalgiškai. Maudė randus. “O juk dabar Šveicarijoje... ” – pagalvojo jis. – “Šveicarijoje... ” Ir nesugebėjo prisiminti, kaip ten, Šveicarijoje, tokiu metu. Jei būna toks metas, jei tik būna toks metas ten. Iki skausmo norėjosi pasprukti nuo artėjančios rusiškos žiemos ir jam rodės, kad vos kirtus sieną, planeta krūptels ir atsuks savo šąlantį šoną į saulę. Išdžiūs lapkričio purvynė, iš miškų glūdumos plūstelės tirštas, gydantis pavasario oras. Ir kuo toliau eisi, tuo darysis gražiau, tuo lengviau žengsis, tuo saldžiau gyvensis.
      Gorkose gyvenosi rūgščiai. Kartais – karčiai, protarpiais – sūriai. Lapkritį viskas skendo rūkuose, parkas baugščiai pamodavo, kai vėjas nudrėksdavo balkšvas miglas. Šlapią pilką paklodę, slepiančią per didelį vienam ligotam žmogui namą. Kai Leninas pamėgino patogiau įsisupti į tokius pat drėgnus, pilkšvus patalus, jam pasirodė, kad kambariais nusirito aidas. Tarsi namas būtų varpas, o jis – šerdis, ne laiku krūptelėjusi ir pati išsigandusi savo jau ne žemiško skambėjimo.
      Jis ilgai klausėsi, kaip klaidžiojo aidas, kaip dilo, atsimušdamas į krėslus, knygų spintą. Ir rodės, vėl pradėjo snausti, kai sunkiai dunkstelėjo virtuvėje, o po to šimtai švelnių bumbtelėjimų galutinai išblaškė miegus. Jis vėl atsimerkė – ką? Tvinkčiojo smilkiniuos, krūtinę gniaužė. Tai rūkas! Tai jis, prakeiktasis, neduoda įkvėpti. Sunkiasi pro visus plyšius, varva pro kaminus. Leninas žvilgtelėjo žemyn – grindų beveik nesimatė. Tada atsikrenkštė, sužvejojo šlepetes (du žali bumbulai nuplaukė pieno jūra) ir leidosi aiškintis, kas jam nuo ankstyvo ryto neduoda ramybės.
      - Baba Marfa! Išeisiu aš, jus paliksiu. Ko daužotės, - pradėjo jis, bet tuoj nutilo apstulbęs.
      Virtuvėje – ant stalo, kėdžių, grindų, palangių, net praustuve pūpsojo raudonšoniai obuoliai, tiek obuolių, kad viskas švytėjo šviežiu, sultingu raudoniu.
      - Tokia daugybė... – tik pratarė, negalėdamas atitraukti žvilgsnio.
Virėja atsisuko:
      - Čia, - išdidžiai atsakė ji, - visas tūkstantis.
      Tūkstantis vasaros granatų, ištaškiusių rūką. Leninas nusišypsojo – tai bent pastiprinimas. “Nepasiduosiu... Mirties motyvas negalimas, ar ne? ” – sumurmėjo pats sau, žvelgdamas į lauko duris. – “Tiesiog išeisiu, – jau laikas. Laikas. ”


      ***

      Čarlis nusivalė grimą ir nusispjovė. Akys perštėjo, paplūdo ašarom ir nė velnio nematė šioje šlykščioje prietemoje. Baisiausios penkios minutės gyvenime, kai nustoji būti personažu, bet dar netapai savimi. Jis atsilošė ir įsistebeilijo į lubas – kambarys plaukė. Rodės, tvano vandenys galų gale apsėmė Ameriką. Žuvys nardė šešėliuose, kampuose vaiduokliškai švytėjo medūzos. Čarlio rankos, visada tokios baltos, išpuoselėtos, dabar įgavo negyvą melsvą atspalvį ir net palietus atrodė gličios. Tai jį ir nuramino – po velnių, po velnių! Mes visi paskendom. Prieš šimtą metų. Ką reiškia tos intrigos: prodiuseriai, distribiutoriai, Grifitas, Merė, jei viskas baigėsi? Ir dar ilgesingai pagalvojo: “Noriu į Šveicariją... Kaip aš noriu į Šveicariją! ” Atsisėsti Alpėse, kad tvano vandenys skalautų kojas. Pabėgti, išeiti.
      Čarlis pavartė rankose pistoletą (užtaisyt ar neužtaisyt, - štai klausimas) ir įgrūdo jį į kišenę. Kokie gali būti motyvai mirti? Negalima. Sunkiai atsikėlė ir pasipurtė, tarsi išlindęs iš vandens: būk tu šimtą kartų Čaplinas, o penkios savigailos minutės įrašytos kiekvieno aktoriaus darbo sutartyje. Bet nieko, nieko – tuoj. Viskas bus. Gerai. Kambaryje tyvuliavo okeanas, šaltos srovės glaustėsi it katės, o Čarlis stovėjo ir laukė. Kol viskas bus. Gerai.
      Galų gale kvėpuoti tapo lengviau ir jau netavaravo akyse. Jis nusprendė, kad pats laikas judėt namo, bet taip ir sustingo nerangiai pakėlęs ranką: iš kambario vedė ne vienos, bet dešimtys, o gal net šimtai durų. Ir kol jis stypsojo apstulbęs, galėjo prisiekti, kad sienos tįso tolyn, šiepdamos vis naujus išėjimus. Vėl apėmė svaigulys – kas vyksta, kas vyksta? Pakriko nervai, aplankė beprotybė? Tuk-tuk, eime su manim į valdiškus namus?
      Tuk-tuk, – pabeldė. Ir Čarlis visai pametė galvą. Nevertėjo – beprotybė buvo graži. Smulki garbanė, ji niūniavo po nosim vaikišką dainelę ir atrodė velniškai laiminga.
      - Mere! Brangi panele Pikford, tu?
      Ji linktelėjo.
      - Mere, ar matai jas? – mostelėjo Čarlis. – Kiek jų?
      - Čia, - išdidžiai atsakė ji, - visas tūkstantis.
      „Pasaulis apsivertė aukštyn kojom, ” – pagalvojo jis. – “O man seniai laikas išeiti iš čia, jei jau išėjau iš proto”. Ir Čarlis Čaplinas pasuko prie artimiausių durų.


      ***

      Šveicarija buvo visai ne tokia, kokią prisiminė Leninas. Ir ne tokia, apie kokią svajojo Čarlis. Ji buvo daug puikesnė. O, nėra tokio žodžio, kuris apsakytų, kokia nuostabi būna Šveicarija, kai ją išvysti žengęs pro duris pamaskvėje ar Holivude! Kai atslūgo pirmasis džiugesys, Čarlis apsidairė ir pagalvojo: “O! Leninas! ”. Leninas susiraukė pakeleiviui: “Baidyklė”. Ir tada jie kartu pamatė Dievą. Kad tai Dievas, abiems buvo visiškai aišku, nors jis dėvėjo languotos vilnos kostiumą ir, tiesą sakant, atrodė šįryt nesiskutęs. Tiesiog... Na, buvo akivaizdu! Ir abu jie, nusikeikę mintyse, choru paklausė:
      - Aš miręs?!
      - Mirties motyvas negalimas, - paslaptingai atsakė Dievas. – Čia ne rojus, čia – Šveicarija. Tiesa, už laiko ribų.
      - Už laiko? O kur tada laikas ir anas pasaulis? – nusistebėjo Leninas.
      - Tiksliau, kada, - patikslino Čarlis. – Kada ir kur mūsų pasaulis?
      - Pasibaigė, - sumišo Dievas. – Bet jūs išėjote iki pabaigos, ir štai...
      - Ir... Ir kas dabar bus?
      - Fejerverkai! Puota! Žaidynės! O po to pradėsim viską iš naujo. Šįkart mėginsime visi kartu.
      - Taip paprastai...?
      - Su mumis? – nutraukė jį Leninas. - Ar yra daugiau disidentų?
      - Čia, - išdidžiai atsakė Dievas, - visas tūkstantis. Tūkstantis svajotojų. Todėl naujas pasaulis bus gražus. Arba nebus. Bet mes visada galėsim pradėti iš naujo. Pasiekti tikslą – tai niekis; svarbu nesustoti!