Svetimas šešėlis

Iš paskos man vis sekė šešėlis,

Įsisiurbęs į atlapus baimės,

Toks klastingas, gilus toks, pamėlęs,

Pranašaudamas mano nelaimes.



Tyliai, tyliai kenčiau neramumą,

Žengdama ta smėlėta žeme,

Lyg prisirpusios vyšnios saldumą,

Karčiai kartų giliam košmare.



Atkalklumas jau eme įgrįsti,

Protas rodės nebepastovus,

O šešėlis tiesiog ėmė tysti,

Nusispjovęs į mano vargus.



Tarsi ženklas niūrios realybės,

Atspindys išdaužtajam lange,

Rodė mano vienatvę dalyvis,

Užsisklendęs tyliam niaurume.



Nesmagu man pavogti šešėlį,

Būtų gėda, nelemta, naivu.

Net pamilus šia svetimą vėlę,

Vienišiau eit su ja, nei savu...