Kryžkelė

Bevardis veidas ryto migloje
Suskambusioje lėtais žingsniais
Įkalinta beribiame laike.
Tuščias mintis atspindi aklas žvilgsnis.

Paženklinta aštriais tiesos inkliuzais,
Nutiesusiais ilgus kelius į nežinią.
Paskęsta viltyje sustingęs rimbo kirtis.
Aukos pareikalavęs dar eilinės.

Ties kryžkele, paklydęs ir netikras,
(Beribėj migloje nebėr šviesos)
Nutilo pilko balso tylios mintys
Dar net nespėjusios prabilti.

Nustėro ties riba, kur begalybėj
Susikerta dvi tiesos ir žmogus
Kiekvienas iki čia atklydęs žino
Teisingo kelio jau vis tiek nebus.