nutikimas Žemaitės vyrui Beniušiui

Atsikelia Žemaitė paryčiais, maždaug apie 3h 16min nakties. Persisuka ant šono ir pajunta intuityviai, kad šalia lovoj nėra jos vyro  Beniušio. Atsikelia Žemaitė, eis ieškot. Ieško po visą trobą: užeina į virtuvę, į svetainę - nėra nieko. Galvoja, reik skladuką patikrint. Nueina ir ten, bet tuščia - dingo Beniušis. Jau ir dar laiko praėjo, jau tuoj keturios, tuoj reikės gyvelius šert eiti. Nu ką, galvoja Žemaitė, reikia nueit į sodą pažiūrėt. Eina į sodą, o ten - ramu. Tik kažkas labai įtartinai krebžda seniausioj Beniušių trešnėj. Na, buvo vasara, tai trešnių derlius buvo gana nehujovas. Nu, galvoja Žemaitė, čia gali būt šuo pakastas. Ogi taip ir yra: pasirodo, Beniušis užsikoręs į trešnę be jokios sarmatos kiša tiesiai nuo medžio visas trešnes į burną, o jojo burna įgavusi nejuokingai mėlyną atspalvį. Beniušis, pamatęs Žemaitę sunerimusią, aišku, pajuto padaręs klaidą, už kurią teks atsakyt.

Taigi, kaip už bausmę, Beniušis už šita akibrokštą Žemaitės atžvilgiu privalėjo nusikirpti ežiuku, o jauniausiam ir gražiausiam Beniušių šeimos sūnui Čarzlui maisto davinys savaitei buvo sumažintas nuo šešiolikos iki puspenktos razinkos. Beniušio bausmė raciono atžvilgiu apsiribojo menkuo nuostoliu nuo devyniolikos iki šešerių gramų džiūvėsių penkioms paroms.