trumpą vaikystės tiltą perėjus nedrąsiai atsisukau
vėjas pašluoja ir pūsdamas pamirštas dulkes išdraiko
pažvelgiau tiesiai praeičiai į veidą bet nepažinau
atėjo, pabuvo dar kiek atminty ir išbluko nuo laiko
matau as šį veidą sumaniai paslėptą gimtojo kiemo fone
jis atgimsta tik su svajonėmis mano 8 aukšto balkone
kai žaidėme maži slėpynių aš garsiai sušukau - radau Tave!
jis ten tūnojo net ne vienas, su artima drauge pasąmone
šiandien tik aidą aš girdžiu, iš tylių lūpų pabėgančių raidžių
pasilikau sudilusius batų padus, o basas tiktai debesim keliausi
tiesa, dar menu kelias nespalvotas nuotraukas bet ir jos
atėjo, pabuvo dar kiek atminty ir išbluko nuo laiko