Svetimų miestų karuselėje III

Laukimu išvarpytas saulėlydis
sprūsta iš vakaro glėbio,
nušnopuoja į nemigos pusę
sunkus debesis -

kuo nuskausminsim atmintį,
kaip išlaikysim
tų vaikystės vaivorykščių žaismą,
ramias jų spalvas,
nuo kurių nutrupėjo
linksmų, nepriklausomų nuotaikų
pauzės? Kas mus išves
iš dviveidžio pasaulio,
išvaduos iš trumpėjančių metų,
dvejonėm nualintų, gniaužtų?

- - - tik zonduoja riksmu
teliūskuojančią prieblandą paukštis,
į lizdą sugrįžti nespėjęs -
nuo dejonės pašiurpę,
stovėsim akim išplėstom,
kol, surinkę jo riksmą
į vieną atšiaurią puokštę,
ją pažymėsim savo
lūpų karšta geležim - - -