Neverk, saulala

Gėdos nurausvinta saulė
už medžio, šešėly slepias.
Ir girios juokiasi.
Ir žemė verkia.

Ko tu stovi, akis prisidengus?
Tik medžių rankos tave apglėbs.
Tik medžių kojos tau įspirs.
O tu raudosi.

Būsi kaip ta saulė,
kuri suklydo - pamiršo, kad žmogaus mylėt negalima -
pražus.

Būsi kaip žemė,
kuri pravirko, nes bėgdamas per ją žmogus
vėl tapo vaiku.

Juoksies? Ne, nekvatosi kaip giria,
kuri saulę užstojo - žino, kad pražus,
bet dar gyvybę kabina.

Nes tu žmogus, kurį pamilo saulė.
pasižiūrėjai į jos akis -
nusisukai - pabėgai.

O saulė liko - su savo gėda.
Ji slepiasi už medžio ir liepsnoja -
nuo savęs pačios.
-------------------------------------
“Neverk, saulala, neraudoki,
nuo tavo ašarų man sopa.
Neverk, saulala, neraudoki,
Aš tik bėgantis vaikas.
Neverk. „