Inkvizitorius V d.

2306. 03. 11 (šeštadienis)

Refleksai suveikė greičiau, nei sąmonė sugebėjo atsibusti. Kaukės suerzintų nervų dėka kūnas jau ritosi grindimis, o sąmonė dar tik budo. Kenetas visiškai išsibudino lindėdamas kažkur po stalu ir vienoje rankoje gniauždamas pistoletą. Kaukė į sąmonę transliavo visokias reklamas ir trukdžius. Detektyvas sutriko ir pasimetė. Per visą darbo patirtį, jis pirmą kartą susidūrė su tokia problema. Dešinė ranka instinktyviai šovė kaukės link, norėdama ją nusiplėšti, tačiau paveikta kaukės pasiųsto impulso, bejėgiškai nukaro. Trinktelėjo šūvis. Bandydamas ką nors įžiūrėti ir suvokti pro kaukės iškreipiamus vaizdinius, jis vėl refleksiškai nusirideno grindimis. Prisiglaudė prie spintos ir pabandė sumažinti kaukės veiksnumą iki minimumo. Kažkur pasigirdo išgąstingas moters riksmas, vėl trenkė šūvis dabar prie pat Keneto ausies.  Refleksiškas šuolis į priekį, persivertimas per petį, pasisukimas ir detektyvas drėbėsi ant grindų visa jėga trenkdamas kaukės kraštą į stalo koją. Galvą perskrodė šiurpus skausmas, iš sužaloto smilkinio bei nosies pasipylė kraujas. Tačiau Kenetas pasiekė savo: stiklo kaukė, nutraukytais laidais, dabar gulėjo šalia jo veido. Sunkiai persivertęs ant nugaros, jis pamatė virš jo palinkusią Liją. Ji vilkėjo ploną lininį chalatą, o išsigandusį veidą rėmino išsiplaikstę plaukai. Kenetas nusišypsojo jai, rydamas kraują, tekantį iš nosies.
  - Man reikia į vonią, - ištarė, sunkiai keldamasis.
Mergina stovėjo ir nejudėjo. Šiurpiai vyptelėjęs, detektyvas paleido iš rankos mėšlungiškai suspaustą pistoletą, kuriame trūko lygiai dviejų kulkų ir pabandė nuropoti į vonią. Galvą vėl perskrodė skausmas, o smilkinys ir kairioji veido pusė nutirpo visiškai.
  - Padėk gi, po velnių, - sušnypštė taškydamasis krauju. Galvoje ūžė vis labiau, akyse pradėjo raibuliuoti spalvoti taškai. – Arba prieš Mesiją stosi viena pati.
Merginai vis dar neatsigavus nuo šoko, jis sugebėjo nušliaužti porą metrų, kai Lija pagaliau atsipeikėjo nuo tiek, kad sugebėjo nubėgti iki vaistinėlės ir suleisti Kenetui kraują stabdančių bei skausmą malšinančių injekcijų. Maždaug po keliolikos sekundžių į namą įsiveržė šturminė brigada.

Vilsonas Streineris atsisėdo šalia Keneto. Tuo pat metu tech-medikas tvarkė jo sugadintą jungtį smilkinyje. Kraujo trūkumą jau seniai atstatė, tačiau detektyvas vis tiek jautėsi taip lyg viskas sąmonėje plaukiotų.
  - Kodėl neklausi kas atsitiko? – patylėjęs kelias minutes, paklausė Vilsonas.
  - O kas čia galėjo atsitikti? Tiesiog man prasidėjo psichozė ir viskas. Aš pats vos savęs nenušoviau. Tačiau tai nereiškia, kad nebegalėsiu toliau dirbti. Dabar jaučiuosi puikiai.
  - Nė velnio tau niekas neprasidėjo. Nepavyks gauti jokių atostogų, - suurzgė šefas. – Čia Mesijo darbas. Mes jį sugavome. Tiksliau tik jo lavoną. Jis nepasidavė gyvas.
Kenetas taip staigiai pasuko galvą į pašnekovą, kad tech-medikas vos spėjo atitraukti instrumentus nuo paciento jungties.
  - Kaip sulaikėt? Kas atsitiko? – suriko.
  - Jis įsilaužė į vietinį Techą. Dėl to ir sukvailiojo tavo kaukė. Tuo metu juk buvai prisijungęs prie Tinklo. O sulaikėme jį taip: sekdami tavo kaukės duomenis, pastebėjome naikinantį impulsą iš Techo, o prisijungę prie jo meistrai greit surado įsilaužėlį. Žinoma, jis tuo neapsiribojo. Norėdamas nukreipti dėmesį, Mesijas sudegino keletą programų, perrašė kai kurias komandas, vienu žodžiu, pasilinksmino. O šio malonumo pasekmės keliolika lavonų, šimtai nebeveikiančių sistemų. Milijoniniai nuostoliai. Matai, sakiau, kad naudodami tave kaip masalą, pasieksime savo.
Kenetas Grantas ir nusivylė, ir lengviau atsikvėpė. Žinoma, jis tikėjosi, kad sulaikys maniaką pats, tačiau dabar gulėjo lovoje ir mėgavosi raminamųjų poveikiu. Po pietų pas jį į palatą užėjo Lija.
  - Sveikas Kenetai. Tada tu mane gerokai išgąsdinai, - šyptelėjo. Jos veide matėsi nuovargio žymės. – Kaip tu? Geriau jautiesi?
  - Nesiskundžiu. Tik be kaukės jaučiuosi lyg būčiau nuogas, - detektyvas irgi jai šyptelėjo. – Džiaugiuosi, kad ši istorija baigėsi.
Lija priėjo prie lango ir pažvelgė į lygiais suskirstytas gatves. Tirštas smogas slėgė žemesniuosius lygius, kuriuose purvinais šaligatviais žingsniavo susisukusios žmogystos, pavydžiai žvelgiančios į filtruojamus aukštutinius lygius.
  - Aš irgi džiaugiuosi. Tik skirtingai nei tau, man viską reikės pradėti iš naujo. Aš netekau savo religijos, savo gyvenimo tikslo.
  - Tu Karsaite likai vienintelė gyva, religijos atstovė, turinti leidimą įkurti sektą, judėjimą ar religinę bendruomenę. Mėgaukis tuo, ir jei paskubėsi, gal visas miestas priims druidų tikėjimą, - Kenetas negalėjo pakęsti tokių beprasmių pokalbių, tačiau dabar nejautė jokio diskomforto.
  - Gal ir tavo tiesa… Atleisk už mano elgesį. - vis dar žiūrėdama pro langą, ištarė.
  - Nieko tokio, - jį išpylė prakaitas. Kažkodėl numanė kur pakryps šis pokalbis.
  - Žinai, kitomis aplinkybėmis…
  - Nieko tokio, - šiurkščiai išrėžė.
Mergina krūptelėjo ir atsisuko į jį.
  - Na, aš eisiu. Sveik, - ištarė ir, nesulaukusi jokio atsakymo, išėjo iš palatos.
Kenetas Grantas nejudėdamas žiūrėjo pro langą tol, kol saulei nusileidus, palatoje tapo tamsu. Tik tada jo skruostu nuriedėjo ašara. Vienintelė. Gyvenimas tęsėsi.