apie obuolį

kai marija nulipa nuo altoriaus
  aš tampu baltesnė už sniegą
    tampu tau nematoma
tampu nematoma net sau
        nes visos knygos parašytos
  jos parašytos jam
visi naktiniai ritualai
          kai obuolys virsta žalčiu
  ir visos sielos perplyšta pusiau
tada tu ieškai tos obuolio pusės
    kurios dar nematei
      kuri yra kažkur
    to balto sniego šešėly
bet kai nuimam jį nuo kryžiaus
lieka tik nesukurentas laužas