Kaip ir nulis

Tokia tamsi, bemaž juoda, tyla
Vidurnaktį, per nemigą, prabyla
Ir krebždina tarytum atgaila,
Kol prisiglaudus pagaliau sušyla.

Ir pamažėle darosi jaukiau,
Ropoja palei sieną laiko voras...
O ten, už sodo, žymiai atokiau,
Akimirkai sušvinta meteoras.

Žvaigždelės dar pamirkčioja slapčia,
Į ūsą nusyšaipo sau mėnulis...
Ir pajunti - buvimas tavo čia
Ir tuščias, ir prasmingas - kaip ir nulis.