Pradėk rašyti savo gyvenimą!

Man prieš akis stūgso baltas popieriaus lapas. Jame galima pasakyti, išreikšti tiek daug ir kartu tiek mažai. Juk neužteks to vieno tuščio lapo išreikšti, viskam, kas susikaupę širdy... o joje tiek daug. Tiek daug visko
Atrodo, imk rašiklį ir rašyk, piešk... nespėsi visko parašyti - pajusti, nupiešti - apgalvoti. Juk gyvenimas lygiai toks pat kaip tas lapas. Trumpas, su pabaiga, o nuveikti galima tiek daug. Žinai, kad nespėsi...
Tad stapteli ir žiūri... Bet ar verta?! Juk tą akimirką ar dvi, kol viską stebi, kol mąstai gyvenimas - lapas mažėja. Laiko lieka vis mažiau. Lapas tarsi smelio laikrodis. Kai padėsi paskutinį tašką jame - išbyrės paskutinis smėlio grūdas laikrody - baigsis Tavo gyvenimas, Tavo laikas.
Taigi, ar verta žiūrėti, kaip byra smėlis, trumpėja lapas, pabaigon eina Tavo gyvenimas? Ar verta švaistyti savo gyvenimą niekams? Žinoma, taip lengviau, sėdėti ir nieko nedaryti - laukti. Tik... tik ko sulauksi?! Juk pabudęs vieną diena suprasti gali, kad gyvenimas veltui, kad lapas baigėsi, o Tu nebaigei piešinio...
Tad imk rašiklį į ranką, pradėk rašyti, piešti - pradėk gyventi, juk tai Tavo laikas. Nešvaistyk jo veltui!!!