Gervės

Paukščių paukštės –
Visų karalienės.

Jei miške gyveni, vos tik rytas
Ilgesingas garsus jų trimitas
Pro rūkus, pro lapus prasiskverbęs,
Atsimuš nuo vandens,
Kils į erdvę,
Kol į akmenį šlapią ištiškęs
Žadins keltis, vaikytis lyg kiškį:
Bėgi šen – balsas ten, –
Nusipluksi, bet nepamatysi,
Nuo paparčių rasas nutaškysi,
Pasiseks, jei atrasi bent plotą
Rūko pievoj, kur jų buvo šokta,
Tik, vargu, ar pačias pamatysi, -
Ir šitaip kiekvieną rytą.

Užtat rudenį, kur tu bebūtum,
Susiras ir, ratą apsukę,
Viską mačiusios,
Viską supratusios,
Trimituos:
– Pažiūrėk, mes padangėj!
Ir suprasi – jos žino, kad lauksim,
Lyg sakytų:
– Sugrįšim, draugausim!

Be valios sukruta lūpos:
– Grįžkit visos, neužsibūkit.

Laukimo priesaikos ašara – 
kaip ta rasa per papartį.