Kvepia čiobreliais IV: Kas juos taip vilioja?

Nors BIERGERIŲ kaimas niekada nebuvo Lietuvos kultūros centru ir net nešvietė noru tokiu būti, aplinkinių kaimų žmonės kažkodėl į jį žiūrėdavo (ir vis žiūri) kaip į magišką vietą, kurioje turi vykti nenumaldomai įdomios intrigos ir girdėtis nesuvaldytų aistrų atgarsiai. To aš, Šalpusnis Andrius, niekaip negaliu suprasti. Visiems laikams tapdamas mažuoju parazitu, nesugalvoju, kas gali traukti kitus žmones pas mus į davatkyną. O gal tik man vienam atrodo, kad tai nuobodus kaimas? Gal pasaulis žino daugiau nei aš apie vietą, kurią mintyse jau seniausiai prakeikiau?
  Mano mama, kai dar buvo gyva, man pasakojo, kad šis mažytis, apkerpėjęs ir surūdijęs kaimas yra ta vieta, kurioje gyventi ji visada norėdavusi. - Tai nejaugi kituose kaimuose ir vienkiemiuose nėra tokių pačių karvių kaip pas mus? – vis galvodavau vaikystėje. Prisipažinsiu, galvojau taip dar ir vakar. - Viskas man paaiškėjo tik tuomet, kai grįžau čia, metęs studijas senajame universitete.
  - A, čia tu! – tepasakė Antanas Šalpusnis, kai mane pamatė po dvejų metų pertraukos. – Kokios peklos čia tave atginė? Nejau nesupranti, kad BIERGERIAMS buvo geriau be tavęs, slunkiau?
  - Taip, tėvai, čia aš. – atsakiau taip pat šaltai, kaip ir jis, bet mėgavausi sklindančiu šiltu alaus kvapu iš jo ryklės. Visi šie kvapai mane verti jaustis sugrįžus namo. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad pasiilgsiu monstro, kuris privertė paėėjėti mano mamą į rusį ir, pasikabinus ant sudžiūvusių čiobrelių lyno, atsisveikinti su BIERGERIŲ kaimu ir manimi.
  Namuose aš visgi turėjau ką aplankyti ir be savo rekordininko, kuris sėkmingai nesirodė liaudžiai blaivus. Kuris  toliau girdė mano jaunystės draugus ir tempte tempė paskui save į svirduliuojantį, netikrą, bet savaip viliojantį ir smirdantį alkoholio pasaulį. Ant kelio stoviu jau kokias penkias minutes ir bandau prisiminti ką nors iš savo vaikystės. Ką tik beprisimenu, tai bus atsilikėlis Dobilėnas. Koks jis dabar ir atsilikėlis: žymiausias traktoristas ne tik BIERGERIUOSE, bet ir visose vaivadiojoje. Kas tik jo nenori: ir Antanas Bacius, ir Robertas Juodas, ir visi kiti žymiausi kolūkio pirmininkai bei giženos. Tačiau mano senasis bičiulis dabar bus užsiėmes, tad reikia traukti ten, kur daugiausia žmonių susirenka ir aptarinėja visus reikalus, tai yra, kada gi susirinks pas mano tėvą ir laks, laks iki žemės graibymo. Na, kaip visada, kaime nieko naujo.
  Apsisuku ant batų kulnų ir einu per naujai išklotą akmenimis gatvę. Daug ir nereikia eiti, kol pamatau visų aplinkinių svajonių užeiga „Užeik stačiom, išeik kojomis į priekį“. Velniškai taklus pavadinimas – pagalvoju. -  Reikės čia dažniau apsilankyti. Nes rodosi, kad tai bus nevietinių nuosavybė, nes iš mūsų kaimo gyventoju niekas nesugebėtų tiek užtraktoriauti pinigėlio gražaus. - Man besišnekant su savimi, pro šoną praėjo kažkoks nematytas senukas su palyda. O ta jo palyda viso labo dvi senbobės. Vieną pažinau tik užmetęs akį.
  -   Šalpusnis! – suriko Skirgailienė. - Ką tu čia darai, slunkiau? Aną kartą vos manes neužmušei su svao bulve. Nemanyk, kad ką nors pamiršau.
  - Labas ir jums, ponia Skirgailiene. – sakau įsitempęs kaip uola. O šaltas vėjas verčia mane ašaroti. Lyg pats Dievas nori parodyti, jog vis dar bijau tos senos griuvenos. Tačiau ji greitai nusisuka ir užsiima svarbesniais reikalais: pradėjo skerečiotis ir baubti:
  - Angele! – pasireiškia senoji davatka. – Kokio velnio tu Juozui pėdkelnes uždėjai? Nejau nematai, kad jam su pūsle negerai? Tai dabar pati ir valyk, kad prisimyžo.
  - Tai kad jūs man pati sakėt uždėt. – ginasi jaunesnioji.
  - Tu man akių nedraskyk, nelaimingoji! - subaubė senė ir kad užsimos savo šluotkočiu. Ir kad trauks nelaimingajai, per kurią apsimyžo senis, ta net susvirduliavo, bet įkišo seniui į kelnias rankas ir, kažką pamuturiavus, ištraukė šlaputėlę palą. - Taip, nelabai čia kas ir pasikeitė – susiraukęs pagalvoju: namai tiek panašūs, kiek buvo panašūs ir prieš tuos nelemtus dvejus metus, šunys jau sulysę nuo kišamo kiaulių pašaro, o Skirgailienė, kaip tikra suvalkietė, niekda neprisipažysta esanti kalta. Susumuojiu visus taškus, kurių kaimiūkštis ir taip nedaug tesurinko mano akyse, ir gaunu rezultatą, kuriuo per labiausiai ir nenusistebiu: kaimas, kaip kaimas, tik dar ir davatkynas kartu.

  „Užeik stačiom, o išeik kojomis į priekį“ buvo vienintelis naujas dalykas po senio su keista palyda ir pėdkelnėm, kuriuos spėjau įvertinti. Tačiau niekaip nesuprantu, kodėl visgi tiek žmonių nori gyventi mūsų kaime, bet niekas čia taip ir neatsikrausto.
  Praveriu duris ir mane užplūsta kvapai. Prisimerkęs bandau atskirti alaus, degtinės ir raugo kvapuose tą vienintelį, kurio per tiek laiko spėjau pasiilgti. Pasiilgti vieno ir ypatingo, kurio Vilniuje man trūko. Kvapo, kuris taip skaniai riečia nosies galiuka ir verčia jį uosti ir uosti. Taip, čiobrelių kvapas į mane įsismelkia ir pereina kiaurai iki pat širdies, kur apsistoja ir primena man tą keistai gundantį mano mamos sudžiovintų vaistažolių kvapą. Apsidairau ir ant sienų matau sukabintas kekes čiobrelių. Jos kabo virš kiekvieno stalo ir maloniai nuteikia visus, susirinkusius čia girtauti ir lėbauti. Už paskutinio stalelio matau vis tą pačią seną kaimo draugiją. Mano tėvo atpažinti beveik nebeįmanoma. Ūsai praretėję, lūpos sukerpėję, nugara trilinka kaip rombo kampinės, susirietusios viena šalia kitos. O akys tokios pilkos, lyg jis jau būtų beužuodžiąs tuos nelemtus čiobrelius ir bematąs atskrendančią varną su duonos kąsniu snape. Keldamas taurelę svirduliuoja ir rėkia kažkokius nesuprantamus žodžius Skirgailienei. - Vargšas žmogus – pagalvoju. Pro mane šmėsteli baisiai mažas šešėlis, o paskui jį balsas:
  - Tėti, tėti, mama grįžo. – krykščia mažylis. – Ji ką tik išlipo iš traukinio ir jau laukia tavęs namuose. – Atbėgo prie mano tėvo, o jis taip dėbtelėjo į jį, jog galvojau, sutraiškytų jį kaip musę, jei tik pajėgtų. Staiga, paleidęs bokalą iš rankos, jis atsivėdėjo ir smogė      į stalą.
  - Mano boba grįžo, einu namo, reikia gyvulius pasišerti. - Sublevyzgavoja jis. Man net širdis aprimo. Pasiima mano naująjį BROLĮ ant rankų ir sunkiai stojasi nuo stalo. Praeina lėtu žingsniu pro mane ir dėbtelėjęs burbteli:
  - Štai, ant mano rankų yra tikrasis mano sūnus. Jis bus mano ir tik mano sūnus. Tai vienintelis, kurį turiu, o tas, kurį turėjau, pranyko ir man daugiau nebeegzistuoja. Nes šis, mano sūnus, Kalnapilis, niekada neprivers savo motinos pasikarti. – pasakęs tai, jis spjauna man į veidą. Apimtas nenumaldomo šoko drebulio, stačiai krintu už kavinės durų į pievą. Į tokią pat aukštą ir minkštą žolę, kuri mane taip raminančiai ir gaiviai apklodavo vaikystėje. Apverčiu akis ir suprantu, kas taip vilioja visus pas mus atvažiuoti. Čiobreliai, jie juk taip skaniai kvepia. Jie raiškiai užriečia mano nosies galiuką ir priverčia kraupiai, kraupiai apsisukus galvai, užmigti.