Kelkraštis

Manau, kad kartą gimiau. Bet jau kelis kartus po to susiradau save kažkur kitur nei savo kūne. Kaskart susigrąžinu į vidų, bet po to ir vėl jį palieku.
Kartais spėlioju, ar taip tik man, ar ir kiti taip save gaudo padangėse..?
Dar vaikystėje klausinėjau savęs sėdėdama kambaryje:
- O kas aš? Kodėl matau tai, ką matau? Kaip tai įmanoma- matyti ir girdėti? Kas aš esu iš tiesų?
Manau, kad klausiau tik pati savęs ir net nebandžiau klausti kitų, ką jie apie tai mano. Gal kiek keista, ne?

Mama išsiuntė mane į parduotuvę duonos nupirkti. Manau, kad viskas vyko sklandžiai, bet staiga pasijutau grižtanti į savo kuną iš padangių su visais klausimais. Nebuvau tam pasiruošusi visai. Dar nė karto man taip nenutiko viešumoje!!!
Kiek sulėtinusi žingsnį jutau žvelgianti į praeivius iš savo kūno akiduobių. Maniau, kad jie pastebės, kad aš jau jame. Tuoj kas nors nutiks!!!
Dieve, kaip aš išsigandau!!
Laukiau, kol kas mane sustabdys vidury gatvės ir visa paslaptis išaiškės...
... bet... mano nuostabai nė vienas iš tų kūnų manęs nepastebėjo!!! Nebežinojau kas vyksta, o ką aš įsivaizduoju! Kodėl viskas staiga taip tapo pilka? Ei, ar čia kas dar yra???!!!
Stovėjau kelkraštyje tarp dviejų judrių gatvių su kepalu duonos maišelyje, apsupta pilkų, nepastebėtų kūnų ir supratau... Aš jiems buvau tokia pati pilkai normali, kokie ir jie man atrodė!!!
Nuo to karto jau daugiau nebebijojau eiti gatve ir būti pastebėta! Nebebijojau, kad kas išsiaiškins mano paslaptį! Niekas negalėjo matyti skirtumo, kada aš skraidžiau padangėjo, o kada tūnojau kaulų ir mėsos sutvirtintame kūne!!!
Dar ir šiandien taip nutinka... Kartais grižtu ir vėl skrendu... O pilka tapo normalu...