Dar vienas vakaras

-Laba diena.
-Kad jau vakaras...
O man visos dienos tos pačios,
O man laikas sustingęs it vaškas,
Ant tų žvakių, kurios jau nebedega,
Ant nutilusių lūpų kalnagūbrių,
Ant senų dialogų nuotrupų
Ir ant to, kas dar baigsis ne kartą
Suanglėjusiu juodu nuodėguliu.
Leist sušilti galiu prie širdies,
Jeigu rankos sugrubo nuo vėjo,
Nuo tylos, vienumos, nuo kaltės
Ir ūmaus nuoširdaus beprotėjimo.
Tik tai žodžio nepažadu duot.
Taip sunku ką nors kartais ištarti,
Kai ant lūpų sustings ne vanduo,
O tik ašaros kartais per karčios.
Pasipils banali rašliava,
Nes širdy negaliu išlaikyti
To, kas verčia akis užsidegt
Ir kažką dar kažkam pasakyti,
Ir tik žvilgsniai keli, ne vanduo
Nutekės akių nenulaikyti
Šiandien aš savo gryčioj piemuo
O rytoj-gal avelė mažytė.
Aš tik padėką menką turiu
Be jausmų, be didingos patetikos:
Vis dar ačiū. Kad mokat. Tylėti.