Vienatvė
Saulei nusileidus, mano akys neužsimerkia. Kodėl? Nežinau... Gal todėl, kad nebeturiu dėl ko atsimerkti iš ryto? Juk žmonės užsimerkia vakare tam, kad iš ryto galėtų atsimerkti. O atsimerkia, nes žino dėl ko... Nebeturiu dėl ko nubusti rytą, pramerkti akis ir pakilti... Nežinau dėl ko man ištverti dieną, kad galėčiau užmigti vakare. Nežinau, kas galėtų priversti šypsotis ir norėti nubusti. Gal aš pats kaltas...? Gal aš toks ne vienas? Aš tik noriu sėdėti, kai būna tamsu, nes tada nesvarbu ar aš atsimerkęs ar ne. Žiūriu į dangų, į debesis. Būna tamsu, todėl debesų nesimato, bet nesimato ir dangaus kūnų. Vadinasi debesys yra. Taip pat būna ir su manimi. Jeigu mano aplinkoje nėra žmogaus, į kūrį būtų galima nekreipti dėmesio, vadinasi nėra manęs.
Bet vis dėlto, ar aš vienas? Žinoma vienas. Šalia manęs juk nėra nei plakančios širdies, nei mąstančio proto. Aš vienas... Aš esu su savim... Vadinasi mes du. Ar aš kraustausi iš proto? Tikriausiai tai vienas iš pirmųjų beprotystės požymių. Man reikia pabūti su žmonėmis. Ar aš noriu? Ne, aš nenoriu būti su žmonėmis. Aš neturiu dėl ko su jais būti... Kodėl žmonės kartais nori būti su kitais? Kodėl aš nenoriu su jais būti? Tikriausiai esu vienišius, nesugebantis būti tarp kitų... Man gaila savęs. Kitiems taip pat būtų gaila manęs, jei jie žinotų, kad aš esu. Bet jie nežino...
O gal viskas yra kitaip? Gal man nereikia savęs gailėti? Galbūt jie yra vieniši? Juk man nereikia kitų, aš galiu būti vienas. O jiems reikia draugijos, nes jie nenori būti vieni. Jie bijo... Ko jie gali bijoti? Nejaugi jie bijo vienatvės? Taip, vienatvė baisi... Nors ne, ji nėra baisi. Baisi yra vienatvės tamsa. Man patinka tamsa... gal tai reiškia, kad aš esu stiprus? Aš galiu būti vienas tamsoje.
Mano smegenis, mano širdį, visą mano kūną drąsko klsusimai, nežinia... Aš nebesuprantu, kas yra vienatvė. Aš nebežinau, kurie žmonės yra bailiai, o kurie – drąsuoliai. Nebežinau, ką reikia smerkti, o ką liaupsinti. Ar vienatvės tamsos baimę, ar žmonių baimę?


Mildootja




