Inkvizitorius IV d.

2306. 03. 10 (penktadienis)

  - Taigi, ponia...
  - Panele, sere. – Juokdamasi pataisė rudaplaukė mergina.
  - Taigi, ponia Lija, - skyriaus vadas buvo nepalaužiamas. – Gal teiksitės mums paaiškinti, kodėl žudikas nusitaikė būtent į jūsų šventyklą? Gal kas nors jums grasino? Turėjote priešų?
  - Ne, ne ir dar kartą ne. Kiek gi aš galiu kartoti tą patį? Aš turbūt vienintelė šiame kabinete kuri nenutuokia net pusės to kas įvyko, o jūs dar kamantinėjate mane.
„Aha, žinome mes viską, tik apsimetinėjame. “ – mintyse pastebėjo Kenetas.
Vilsonas Streineris niūriai pro stiklinę sieną pažvelgė į skyrių. Pažiūrėjus į jį, galima buvo teigti, kad jis visą naktį rankomis surinkinėjo robotus, o ne dalyvavo apklausoje. Gi pažvelgus į apklausiamąją to negalėjai pasakyti. Atrodė, kad bemiegė naktis jai įdavė ne tik jėgų, bet ir grožio.
  - Ponia, tai yra panele, kuo jūs mažiau žinosite, tuo saugesnė būsite, - sunkiai prakalbo Vilsonas. - O tuo tarpu, bet kokia smulkmena, kuri jums atrodo nereikšminga, mums gali būti paskutinė grandis šioje byloje.
  - O dabar duosite lapelį su numeriu ir pasakysite, kad jei ką nors prisiminčiau, paskambinčiau? Kaip senuose filmuose? – Lija atvirai šaipėsi jam į veidą.
  - Ne. Mes padarysime truputį kitaip, - matėsi, kad vadas jau spėjo išsišaukti per naktinę apklausą, tad dabar jam norėjosi tik poilsio. – Šis žavus jaunuolis lydės jus visur, tol kol baigsis byla.
Nustebęs Kenetas apsidairė ieškodamas to žavaus jaunuolio.
  - Netgi šitaip? – jos antakiai pakilo aukštyn.
  - Netgi šitaip. Kenetai, į ją jau kėsinosi, tad yra didelė galimybė, kad maniakas pabandys užbaigti tai, ką pradėjo. Beje, tu irgi užsitarnavai jo kirvio, ar tiksliau nukreipiamojo sprogmens, sutrukdydamas jam tada šventykloje. Tad bus geriau, jei laikysitės greta.
  - Kad vienu smūgiu jis galėtų pribaigti mus abu? – kaukė vėl sėkmingai nuslėpė ironijos gaidelę balse.
  - Ne. Kad nekiltų įtarimas. Jei paskirsiu šiai poniai apsaugą, jis gali ir sudvejoti. O tuo tarpu tu ir saugosi ją, ir pats būsi kaip jaukas. Mums svarbiausia jį sugauti iki savaitės pabaigos.
Detektyvas jau norėjo paklausti kas bus kitą savaitę, bet prisiminė pats. Tas nelemtas lėšų skirstymas, tad jei skyrius nori gauti savo pyrago dalį, jam tikrai praverstų, jei maniakas tą dieną nelakstytų laisvėje ir nesprogdintų žmonių ar šventyklų.
  - Klausau, sere, - detektyvas atidavė pagarbą, kaip kad buvo matęs istoriniuose filmuose ir kreipėsi į Liją. – Gerbiamoji panele, jūs laisva. Į mane galite nekreipti jokio dėmesio, jei nenorite.
Moteris dėbtelėjo į juos abu ir staigiai apsisukusi išlėkė iš kabineto. Kenetas, laikydamasis šiokio tokio atstumo, nusekė ją.
  - Jūs turite automašiną? – gatvėje, nežiūrėdama į jį paklausė.
  - Taip, - detektyvas atsakė, dairydamasis aplinkui. Tąsymosi su, kad ir liudininke, perspektyva jo nežavėjo. – Kur važiuosime?
  - Namo... Aš velniškai noriu miego.

Kai detektyvo automobilis sustojo prie nedidelio medžio ir akmens komplekso, Lija jau seniai miegojo, galva atsirėmusi į stiklą. Kenetas atsargiai ištraukė iš jos rankų rankinę ir pasirausęs joje ištraukė pultelį. Pavartęs jį rankoje, įmetė atgal į rankinę ir jau norėjo pažadinti liudininkę, tačiau jam dar neprisilietus, ji pabudo.
  - Atvažiavom? – automatiškai paklausė, nors prieš akis stovėjo jos namas.
  - Taip. Atrakinkit vartus ir atsiminkit, nesvarbu kas beatsitiktų, laikykitės šalia manęs.
Vietoj atsakymo ji surinko kombinaciją pultelyje ir akmeninėje tvoroje atsivėrė anga.
  - Aš nemažas vaikas, kad viską reikėtų sukramtyti ir įdėti į galvą. Pati suprantu, - sakydama ji susiraukė.
  - Kaip pasakysite, - numykė Kenetas, įvairuodamas automašiną į nedidelį tvarkingą kiemelį.
Vos tik sustojus, Lija išlipo ir sparčiai nužingsniavo namo durų link. Mintyse nusikeikęs, detektyvas nuskubėjo paskui. Merginai tikrai nerodė jokios pagarbos teisėtvarkai, o liudininkų apsauga jai atrodė panaši į vaikų žaidimus. „Prakeikti religingieji. “ – Ištarė mintyse, užtverdamas jai kelią.
  - Duokit raktus, ir leiskit mane pirmą, - pareikalavo.
Mergina abejingai gūžtelėjusi pečiais ištiesė detektyvui raktus ir neatsilikdama nuo jo net per žingsnį nusekė paskui. Kenetas vikriai atrakino duris, savo darbe buvo sutikęs ir sudėtingesnių spynų, ir įžengė į vidų. Pasitraukė nuo durų įleisdamas šeimininkę į vidų, tačiau toliau eiti neleido. Kaukės pagalba susisiekė su kvartalo kompiuteriu ir, gavęs namo duomenis, jį perskanavo. Gauti duomenys identiškai sutapo su gautais iš Techo. Kenetas pasisuko į Liją:
  - Viskas gerai. Name kol kas saugu.
  - Aš ir pati gerai tai žinau, - purkštelėjo. – Namą saugo pats kvartalo Techas.
„Žinau aš tuos visagalius Techus ir dar geriau žinau kaip juos lengva apeiti. “ – Pamanė detektyvas, uždarydamas ir užrakindamas duris. Po to nusekė paskui šeimininkę į svetainę. Kaip ir reikėjo tikėtis, kambarys buvo pilnas stiklinių kokonų, kuriuose augo natūralios gėlės. Apdailai taip pat buvo panaudotas natūralus medis, kainuojantis milžiniškus pinigus ir taip pat velniškai nepatvarus. Druidų tikėjimo nariai, nors ir skelbė apie gamtos galią, skelbė jog reikia saugoti likusią nedidelę jos dalį, tačiau nesikuklindavo tą nedidelį likutį naudoti savo malonumui. Lija nusimetė švarkelį ant masyvaus stalo ir, pažvelgusi tiesiai į stiklinę kaukę, paklausė:
  - Kiek laiko reikės mane saugoti, detektyve?
Kažkodėl nuo jos žvilgsnio Kenetui suvirpėjo paširdžiai. Merginos žvilgsnis gręžte gręžė, ir jis eilinį kartą apsidžiaugė, kad kaukė neperduoda jokių emocijų į išorę.
  - Kol sugausime maniaką. Tikimės, kad tai įvyks per šią savaitę.
  - Aišku. Dabar einu išsimaudyti. Jūs irgi lipsite pas mane į dušo kabiną? – Balse pasigirdo ironijos gaidelė.
  - Ne. Aš jus stebėsiu per atstumą, - Kenetas pirštinėtos rankos pirštu pabaksnojo sau į kaukę ir įsitaisė ant plačios sofos.
  - Tik per daug neįsijauskite, - per petį metė Lija ir jį vėl išpylė prakaitas.
„Kas man darosi? Ne pirmą kartą saugau liudininkes, ne pirmą kartą mane gaudo maniakas. Susiimk. “ – pamanė, bandydamas susikaupti. Visą vidinė kaukės pusė mirguliavo nuo trimačio namo vaizdinio. Žalias taškelis, pavadinimu liudininkė, užlipo į antrą aukštą ir sustojo. Nustumdamas namo vaizdą į kraštą, Kenetas nerviniu impulsu padidino sektorių, kuriame ji buvo. Išskydusi žalia spalva įgavo dušo kabinoje besiprausiančios merginos kontūrus. Etiniais sumetimais Kenetas įjungė tik žalių linijų kontūrus, kurie atrodydavo panašiai kaip kelių šimtmečių pirminiai trimačiai projektai. Nustūmęs ir šį vaizdinį į kraštą, detektyvas susisiekė su Vilsonu Streineriu. Pokalbis buvo trumpas ir lakoniškas, tikriau šnekėjo vien vadas:
  - Seksi ją tiek, kiek aš liepsiu. Nesijaudink, mes viską stebime per vietinį Techą, o brigada reikalui esant atvyktų pas jus mažiau nei per porą minučių. Viskas. Įsivaizduok, kad tai atostogos.
  Po mažiau nei pusvalandžio būnant aktyviai prisijungus prie kaukės, įsiskaudo smilkinius ir akis. Teoriškai tokio tipo įtaisai neturėjo jokio pašalinio poveikio, tačiau praktiškai Grantas pažinojo bent keletą detektyvų, kuriems tiesiog susvilo smegenys nuo per ilgo aktyvaus prisijungimo esant kovinei parengčiai. Žinoma, valdžia į šiuos atsitikimus nekreipė jokio dėmesio kaip ir į pasiūlymus aprūpinti detektyvus psichologų pagalba. Ne kiekvienas liktų sveikas net ir po kelių mėnesių nuolatinio kaukės nešiojimo. O ką jau kalbėti apie detektyvus, nešiojančius kaukes bent po keletą metų. Žaliasis taškas pajudėjo ir nulipęs į pirmą aukštą pasuko į svetainę. Kenetas išjungė namo analizatorių, palikdamas tik standartinį saugos režimą. Tuo metu į kambarį įžengė Lija, susisupusi chalatą ir braukdama nuo veido šlapius plaukus.
  - Patiko? – paklausė, ir jis pasijuto lyg viešnamyje su viena iš tų sintetinių kekšių. – Aš einu miegoti, visą naktį nesudėjau nė bluosto jūsų skyriuje, o tu jei nori gali prigulti čia, ant sofos. Mano kambarys yra šalia, tad gali nesijaudinti, puikiai girdėsi mano klyksmą, jei kas nors atsitiks.
Pirmą kartą Kenetui pritrūko žodžių. Palaukęs kol ji išeis, jis sugniaužė kumščius. Lija jį erzino, tačiau šis erzinimas, kad ir kaip bebūtų keista, buvo keistai malonus. „Man ką, smegenėlės perkaito? “ – Niūriai pajuokavo, tačiau vis tik įjungė sveikatos būklės skenavimą. Kol vietinis Techas per kaukės jungtį vertino detektyvo sveikatos būklę, šis sunkiai išsitiesė ant sofos. Mintys sukosi apie maniako skerdynes, įvykdytas per šią savaitę, tačiau kažkodėl negalėjo susikaupti tiek, kad galėtų logiškai analizuoti įvykius. Ir nė pats nepajuto kaip užmigo. Pirmą kartą gyvenime su kauke ant veido, prijungta prie tinklo.