a dualu

upės posūkiuos sakyklų pamirštais balsais
įkainoja kitokią tylą subyra smiltys vagose
raukšlių prayra delno linijos – bandžiau

priglusti tavo rankos vaikštynės ant vandens
paviršiaus jūros tiltais letom ir gondolom kasnakt
plaukiu į didįjį pakrantės uostą auksu tviskantį

veidais praryjantį ir žaluma – amnezijos ribas
pasiekęs būsi tikras – viską galima pamiršt
bet neilgam ir neilgam save išgydai žaliom

bangom druskingais kloniais tyliom naktim
alsuodamas į mano šoną bėgimo alpuliu
sutrinka visos dalys kūno kai savimi tampu

užėjus nakčiai tarsi grakšti pasaulio vertikalė
išlaikanti ant kūno mantiją ir plutą sudyla siūlės
dėvimos marškos kasnakt po savimi pasikištos

mano pėdos smėlį lydė upės kelią gėriau –
medžiotojams sunku užuosti žvilgsnį vinetu –
ieškojau antigonių žodžių kilpose mezgimo

jais paryčiais indėnės krūtines apjuosia
išdrasko vėjų raizginius ir duoklę atiduoda
aš savo kraitį žiežirbai sukėliau raukšlėm

dienas skaičiuoju druskingą vandenį geriu –
bandau įprasminti rytojų nes tik gyventi
adualu