pabėgimas iš paveikslo

išrikiuotuos sekundės nugara kai mažybiniais loju
ir lekuoju it šuo kitam kaimo gale pažymėjęs rytojų
toks nutrūkęs laimingas kontinentinių kadrų dušas
nors tik tušas užliejęs spalvas - ji aš ir neva
krušas muzikanto ranka  geltonųjų prisėja minorų

tokios migdančios pauzės jog geriau nepastoti
o sustojus staiga vis bučiuoju į krūtis be soties
nes mergaitė - sala. snaigės sirpsta ant kaklo
taktais valgau tave kol įšalus nepamiršo delta
akto spurdesio stingstant baltoje aranžuotėje

tokios džiūnančios šalnos nužaizdoja per klausą
muziką sauso vyno sėja į paveikslą sukausto
būtų šachas bet minorinė šuns atžimos rokiruotė
į tošį transliuota skuba per smuiką kaip strykas
adresuota tau šypsena - bet pavagia zylės įkaušę

mostas mostan virpa ir tirta visas sniegas nubunda
o sekundom griežti bando minutinis jaukas ir gundo
bet tu kultas - amžina it spalva ar lemiamas mūšis
šitam lūžiui trūksta natų ir karaliaus rėmuose     
dūšios išves mus klausa paskui zylių tolstantį tuntą