Inkvizitorius III d.

2306. 03. 09 (ketvirtadienis)

  - Ištyrėte Česterio parapijos videofono įrašus? Tai neškit viską čia. Taip, ir robotų parodymus, viską!
Juodukas, baltu kostiumu, išjungė mobilų ir sviedė jį ant stalo. Detektyvas su kartėliu pažvelgė į X kartos mobilųjį telefoną, prisijungiantį prie Techo saugiau negu kaukė. Bet nėra ko ir svajoti. Taryba netgi trims detektyvams nenupirks vieno mobilaus. „Ir kam aš moku mokesčius? “ – pagalvojo Kenetas. 
  - Taigi, Kenetai Grantai. Jau keturios dienos, kaip religinis maniakas šlaistosi po Karsaitą, o tu man atneši tik krūvą spėlionių, vyriausiojo psichologo skundą bei Česterio parapijos kunigo lavoną, neskaitant ankstesnių numirėlių.
  - Dar energetinės kavos buvau atnešęs, - gaižiai sumurmėjo detektyvas. Gerai kad jo veidą dengia juodo stiklo kaukė.
  - Tu vyriausias detektyvas, bet aš tave išspirčiau į tokį užkampį, kad net nesapnavai. Jei ne darbuotojų trūkumas. Aš juk negaliu leisti samdyti sau armijos, o tu žinai kokie tie naujokai. Taigi turėtum bučiuoti mano juodą užpakalį iš dėkingumo, bet man to nereikia...
  - Šią vietą pasiekiau savomis pastangomis ir iš nieko išmaldos neparašiau, - sumurmėjo Kenetas, jau atmintinai mokėdamas eilinę vado giesmelę.
  - Šią vietą pasiekiau savomis pastangomis ir iš nieko išmaldos neparašiau, - skyriaus vadas mostelėjo į sieną ant kurios puikavosi holografiniai garbės raštai. – To paties reikalauju ir iš tavęs. Tu suvoki, kad jis žudo mokesčių mokėtojus? Taigi, kai suves suvestinę, tai nubrauks premijas ir tau, ir man. O aš nenoriu praleisti vasaros šioje skylėje. Supranti, kad man norisi paatostogauti? – kalbėdamas skyriaus vadas žvelgė pro langą į skyrių, tad nepastebėjo įėjusio vaikinuko iš laboratorijos korpuso. – Tu žinai, kaip man kenkia Karsaito smogas...
  - Sere, atsiprašau, kad pertraukiu, bet manau, kad atnešė tyrimus, - Kenetas Grantas stumtelėjo vaikinuką į priekį.
  - Pprašau, ssere, - jaunuolis buvo ką tik baigęs akademiją ir ypatingai pergyveno kai senasis Vilsonas Streineris šaukdavo ant jo. Senesni darbuotojai jau buvo prie to pripratę tiek, kad nebekreiptų į tai dėmesio.
Vilsonas paėmė plastikinę dėžutę ir rankos mostu liepė pasiuntinukui išeiti. Užsidarius durims, pakvietė Kenetą arčiau prie stalo.
  - Spėk kieno tai darbas? – sąmoksliškai mirktelėjo prieš atverdamas dėžutę.
  - Naujojo Mesijo?
  - Aha. Netgi raštelis identiškas aniems dviems. Įsivaizduok, nekopijuotas, o ranka parašytas, bet identiškas. Tas padaras turbūt turi kokį nagingojo raštininko rinkinuką. Sprogmuo nukreipto veikimo kaip ir kitais atvejais. Taigi, turim raštininką, laisvalaikiu besidomintį kariniais sprogmenimis. Kas dar: niekas vėl nieko nematė, girdėjo tik sprogimą. Vienas iš liudininkų netgi pasakė: „Nugriaudėjo kaip dievo rūstybė. Tas kunigas gi buvo ištvirkėlis. “ Įsivaizduoji? Kas darosi, jei žmonės pradeda taip moralizuoti gatvėse. Neveltui atsiranda visokių pamišėlių.
  - Sere, o kaip aplinkos tyrimas? DNR kodai?
  - Kaip ir praeitais kartais: visi įkalčių kodai, genai ir kitos nesąmonės tiktų bent pusei šio miesto žmonių. Negaliu sau leisti apklausti pusės miesto. Beje, ir laiko tiek neturime. Nebent maniakas dar savaitėlę padirbėtų. Tokiais jo tempais, apklausai liktumėm tik aš, tu ir maniakas. Nebent, tu ir esi tas maniakas...
  - Jokiu būdu, sere. Taigi mes turime profesionalą arba kovinį robotą? Sprendžiant iš nusikaltimo detalių, manau, kad turime reikalų su pamišusiu koviniu robotu. Gal apsauginio tipo arba kokio vienu iš gangsterių smogikų.
  - Robotas su religiniu pamišimu? Na, jau... – Vilsonas skeptiškai palingavo galvą. – Nori sužinoti analitikų nuomonę? Jie mano, kad čia pasidarbavo vienas vadinamųjų vienuolių. Prisimeni 2302-sius? Tada irgi buvo panašiai. Kryžiaus kariai, taip jie buvo pasivadinę, irgi skerdė viską iš eilės rėkdami, kad Karsaitas, išganytojo gimtinė, privalo likti tyra prieš tikrąjį tikėjimą. Į ką jie tada tikėjo?
  - Į mėnulio ir medžio simbiozės Dievą. Puikiai prisimenu šią bylą, sere. Tik braižas skiriasi. Kryžiaus kariai skerdynes atlikdavo kirviais ir kitomis nesąmonėmis. O šis, pasitelkia šiuolaikinę techniką, sprogmenis. Be to, kiek žinome, jis veikia vienas. Vienuoliai gi, dirbo gaujomis. Jau po paties pirmojo antpuolio mes sulaikėme aštuonis, - detektyvas susimąstęs atsisėdo į krėslą priešais vadą, ko paprastai nedarydavo.
  - Palauk, - Vilsonas sunėrė pirštus. Analitika buvo jo arkliukas. – O kaip Keso sektantų skerdynės? Ten buvo pasidarbuota peiliu, o sprogmenų nebuvo išvis.
  - Tačiau, sere, sektantai buvo užmigdyti dujomis, prikalti prie sienų, o tada, kai pradėjo atsigauti, juos pradėjo mėsinėti. Vienuoliai spjaudavo į bet kokį atsargumą, jiems svarbu buvo tik rezultatas, o Mesijas dirba švariau negu švariai. Be to, jei neskaitysime Oliverio Verkiu, visi kiti išpuoliai buvo surengti prieš religingus žmones. Kiek Karsaite yra religinių centrų?
  - Keturi, - vadas jau suprato kur lenkia jo pavaldinys. Jis griebė mobilų, kuris nelauktai suskambo jo rankose.
  - Klausau? Kodas raudonas, islamistų mečetėje! – riktelėjo Kenetui Grantui į veidą, o pats tėškė delnu per stalą. – Kovinis būrys jau važiuoja tenai,  o tu ko lauki? Atskiro pakvietimo? Kuo greičiau važiuok į tą ketvirtą, kaip ten jisai...
Detektyvas viską suprato jau po pirmų vado žodžių. Bildėdamas kareiviškais batais jis jau lipo laiptais, kai Vilsonas išrėkė paskutinius žodžius jam pavymui.

Įsėdęs į automobilį, įjungė sireną ir nepaisydamas elementariausių kelių taisyklių, nušvilpė pačia aukštutine gatve į miesto centrą. Prabangūs robo-automobiliai pypsėjo jam pavymui, tačiau iš kelio traukėsi. Suvokdamas, kad gaus ne vieną papeikimą, trenkėsi į gatvės tvorelę ir nusileido į vidutinį lygį. Įsijungusi oro pagalvė kiek sušvelnino smūgį, tačiau variklyje vis tiek kažkas įtartinai sudžeržgė. Už jo pasigirdo stabdžių cypimas ir nemažas trenksmas. Nė kiek nesumažinęs greičio, jis žvilgtelėjo į galinio vaizdo ekraną. Jau tolumoje rūko kelios mašinos. Jam bežiūrint į jas dar įsirėžė robo-keltuvas. „Tikiuosi, kad niekas labai nenukentėjo. “ – pamanė Kenetas vėl žvelgdamas pirmyn į kelią. Dar keletą kartų neleistinai kirtęs gatves, tačiau daugiau nesukėlęs jokių avarijų, detektyvas taip staigiai sustabdė automobilį, kad cypiančios padangos paliko juodas juostas ant asfalto. Išsitraukęs iš dėklo pistoletą, pasileido link laiptuotos piramidės, kurioje buvo įsikūrę keltų ainiai, druidų klanas. Nors buvo pats pikas, praeiviai baugščiai traukėsi nuo kaukėto pareigūno, praleisdami jį į priekį. Šokdamas per tris pakopas, Kenetas mikliai įveikė laiptuotą papėdę ir atsidūrė piramidės viršūnėje šalia įėjimo.
  - Kur vyksta apeigos? – riktelėjo ant apsauginio, tačiau iš kaukės pasigirdo tik šaltas klausimas, atmetantis bet kokias abejones nepaklusti.
  - Dešinysis koridorius žemyn. Trečia aukojimo salė, sere. Šiandien aukojimas, - apsauginio veidas rodė, kad jis niekaip nesupranta, ko detektyvui su ištrauktu ginklu prireikė druidų pastogėje.
  - Kviesk detektyvus, jie žinos ką daryti. O dabar, be jų neišleisk nieko iš šventyklos. Aišku? – Kenetas lyg argumentu pamojavo ginklu.
  - Taip, sere, - vyriškis įsitempė kaip armijoje. Turbūt buvęs kareivis, radęs geresnį darbą, nei mutantų šaudymas radioaktyviose zonose.
„Centre, čia Gralis. Esu druidu klane, kol kas švaru, tačiau siųskite brigadą, kad išnaršytų perimetrą. “ – Detektyvas susisiekė su skyriumi, leisdamasis žemyn. Nulipęs maždaug tiek pat laiptukų, keliais užlipo išorėje esančiais laiptais, jis pateko į melsva spalva apšviestą akmeninį koridorių. Pasieniais stovėjo stikliniai kokonai su apvytusiais, tačiau natūraliais augalais. Priėjęs trečiąją aukojimo salę, prikišo galvą prie dvivėrių medinių durų ir įsiklausė. Iš pradžių buvo tylu, tačiau netrukus, kaukei sustiprinus klausą, jis išgirdo dejonę. Vikriai atlapojęs duris, Kenetas šoko į vidų ir kelis kartus persivertęs per petį priklaupė, atkišęs į priekį pistoletą. Ant pakylos stovintis sutanuotas druidas dešinėje rankoje laikė nedidelį pultą, o kairėje – palengvintą šturminį automatą. Priešais jį beveik taisyklingu puslankiu gulėjo žmonės pakirsti kulkų serijos. Aplink telkšojo balos tamsaus kraujo, dar nespėjusio sukrešėti. Nieko negalvodamas detektyvas tris kartus iššovė į subjektą. Druido dešinysis petys nusidažė tamsiai raudonai ir jis kiek nustebęs pažvelgė į šovusįjį. Po to vikriai nėrė po už altoriaus ir paleido atsakomąją šūvių seriją. Detektyvas sureagavo beveik tuo pat metu, šokdamas į kairę. Jam pavymui į grindinį sutarškėjo kulkos. Bėgdamas tarp suolų ir lydimas kulkų, kapojančių medį, garso Kenetas iš paskutiniųjų sukaupė jėgas ir paskutinius metrus iki akmeninės kolonos įveikė neįtikėtinai greit. Kiek greičiau nei kulkos. Būtent taip, kaip ir mokė karinėje akademijoje. Serijai nutrūkus, jis iškišo pistoletą ir keletą kartų iššovė į altorių. Nuo jo nuskilo keletas akmens gabalų. „Centre, čia Gralis. Kodas raudonas. Kartoju, kodas raudonas. “ – pasinaudodamas atokvėpio minute, išsiuntė pranešimą.
  - Pasiduokite, – ore nuskambėjo kaukės sintezuotas balsas. – Čia detektyvas Kenetas Grantas, jei pasiduosite, turėsite teisę į visuomeninį teismą.
Vietoj atsakymo nuskambėjo automato serija. Kenetas irgi atsakė keliais šūviais. Dabar svarbiausia tempti laiką, kol atvyks kovinis būrys. O tada galima bus su pasimėgavimu stebėti, kaip į mechaninius šarvus įlindę kareiviai į kąsnelius sudrasko maniaką. Staiga kaukė jam perdavė silpną signalą. Įjungta aplinkos naršymo programa pajuto kažką netoliese einantį į šią salę. Ir ne pro pagrindinį įėjimą, o pro šoninį kur, pasak Techo, buvo druidų gyvenamosios patalpos. Nė kiek nesvarstydamas jis iššoko iš už kolonos ir, be perstojo šaudydamas į altorių, pasileido tų durų link. Kaukės apskaičiavimais jis pribėgs prie durų kaip tik tuo momentu, kai ateinantysis jas pravers. Ir jam liks kaip tik viena kulka, kad iššautų ją į Mesiją, kadangi tada jų nebedengs jokia kliūtis. Apie tai, kad pats taip pat lengvai gali gauti net ne vieną kulką, nė nepagalvojo. Darbe dar ne to buvo atsitikę. „Keturios, trys, dvi... “ – bėgdamas ir šaudydamas, skaičiavo likusius šovinius. Su lig „vienu“, jis atsidūrė lygiagrečiai altoriui ir iššovęs į maniaką, įšoko pro atsivėrusias duris, kartu įstumdamas ir žmogų, ėjusį į salę. Visa laimė, kad durys buvo ne iš natūralaus medžio. Vos tik jos užsivėrė, į jas pradėjo smigti kulkos. Garso izoliacija veikė puikiai, tačiau buvo galima jausti, kaip durys sudreba kiekvienai kulkai smingant į ją. Akimirksniu pagriebęs išgelbėtą jauną moterį, Kenetas nutempė ją tolyn koridoriumi. „Čia centras. Kas vyksta? “ – Vidinėje kaukės pusėje kamputyje sumirgėjo pranešimas. „Susišaudymas trečiojoje salėje. Mesijas turėtų būti vis dar ten... “ Pranešimą nutraukė galingas sprogimas, pasigirdęs už nugaros. Kenetas griuvo ant grindų instinktyviai pridengdamas moterį ir uždengdamas jos ausis pirštinėtomis rankomis. Kaukė vėl sėkmingai nuslopino sprogimo garsą, nuslopino ir artėjančius žingsnius. Gulėdamas ant grindų, detektyvas tik intuityviai pajuto, kad kažkas bėga pro šalį, o ne išgirdo. Pakėlęs galvą, išvydo sutanuotąjį, nusitaikiusį į gulinčiuosius iš lengvojo automato. Jo dešinioji ranka bejėgiškai karojo, o ant kairiojo šono plėtėsi raudona dėmė. Paskutinis šūvis vis tik buvo taiklus. Detektyvas suvokė, kad net ir labai norėdamas nesugebės pargriauti, kad ir sužeisto maniako, pats negavęs kulkos. Tačiau jo raumenys vis tiek įsitempė pasiruošusios šuoliui. Tą pačią akimirką, kai tuščiai spragtelėjo automatas, Kenetas šoko į priekį, tikėdamas sugriebti sutanuotąjį už kojų ir pargriauti. Tačiau šuolio nepavyko užbaigti. Sparčiai artėjanti automato buožė trenkėsi į stiklo kaukę, parblokšdama jį ant žemės. Maniakas vėl iškėlė buožę į viršų, tačiau koridoriuje pasigirdęs sutartinis trepsėjimas privertė jį sprukti. Netrukus pribėgę smogikai nusekė paskui, tačiau Kenetas Grantas buvo įsitikinęs, kad žudiko jau nebesugaus. Šitas Mesijas sugebėjo bėgioti netgi su dvejomis kulkomis kūne.             


Kenetas Grantas lėtai nusiėmė stiklo kaukę ir atsargiai atjungė laidus nuo smilkinyje įtaisyto lizdo. Švelniai padėjęs stiklo gabalą ant stalo, pažvelgė į savo atspindį veidrodyje. Į jį žvelgė išbalęs vyriškis trumpais juodais plaukais ir pakumpusia nosimi. Detektyvas nusišypsojo savo atvaizdui ir šis atsakė tuo pačiu. Buvo keista matyti savo atvaizdą besišypsantį. Kenetas sunkiai atsiduso ir uždengė vienintelį veidrodį bute juoda medžiaga. Per tiek metų atprato reikšti emocijas kitiems matant. Netgi pačiam sau. Lėtai perbraukęs kaukę pirštais, pasuko į virtuvę. Pamaitinęs mėlynas žuveles akvariume, atidarė šaldytuvą ir prisiversdamas išgėrė energetinį mišinį, atstojantį jam visos paros maisto davinį bei palaikantį organizmą. Peržvelgęs menkas šaldytuvo atsargas, pasiėmė sintetinio alaus ir nors žinodamas, kad nepajaus jokio poveikio, truktelėjo gerą gurkšnį. Žvilgtelėjo į laikrodį. Be penkiolikos dvylika. Nešinas alumi nuėjo į vienintelį kambarį ir įjungė televizorių. Šniokščiant lietui, transliuojamam per Outdoors kanalą, baigė gerti alų ir perjungė televizorių į video režimą. Ekrane pasirodė jauna mergina panaši į Kenetą. Ji pozavo objektyvui, tačiau jos rimtą veiduką nuolatos nutvieksdavo šypsena, lyg kažkas už objektyvo būtų ją juokinęs. Kitame kadre pasirodė jaunuolis. Tiksli jaunesnio Keneto Granto kopija. Jis juokdamasis bandė uždengti merginą nuo objektyvo, o ši plaikstydama vėjyje juodus ilgus plaukus juokais grūmėsi su juo. Kitas failas rodė tą pačią porelę pietaujančią prie seno vijokliais apaugusio namo. Jų veidai buvo kiek paniurę, o merginos akys pabrinkusios tarsi nuo verksmo. Vėliau jie atsikėlė ir nuėjo į nedidelį parkelį už namo. Skraidanti kamera sekė juos iki pat dviejų nedidelių antkapių. Pasvirusiomis raidėmis ant jų buvo iškalta „Oliveris ir Natalija Grantai“. Mergina vėl pravirko, o jaunuolis apkabino jos krūpčiojančius pečius. Dar kitas failas vaizdavo vieną Kenetą toje pačioje vietoje, tik be laiko susenusį ir palaužtą skausmo. Šalia dviejų antkapių stovėjo dar vienas, naujesnis. Iškaltomis raidėmis buvo parašyta „Gabrielė Grant. Mylintis brolis niekada nepamirš tavęs... “ Vaizdas ekrane užgeso ir kambarys nugrimzdo į tamsą. Tačiau Kenetas to jau nepastebėjo. Jo krūtinė tolygiai kilnojosi ir tik mėšlungiškai suspaustas valdymo pultelis rankoje bylojo apie nerimastingą detektyvo miegą.