Sargybinis

Kažkada žydros, dabar jau išblukusios ir nebenusakomos spalvos akys tyrė gerai pažįstamą paveikslą. Didžiulis, mediniais rėmais ir kintantis kiekvieną akimirką, jis jaudino senio vaizduotę nukeldamas į senus, ir nelabai senus, prisiminimus. Viršutinis paveikslo rėmas buvo iš malksnų stogo. Gražiai supjautos, dar nuo laiko nepajuodusios, plonos lentelės per sprindį išlindusios iš už jas laikančio balkio sudarė dantytą  liniją, kuri dešinėje nupjovusi pušų viršūnes, atriekė gerą gabalą žydro dangaus kartu su kairėje tekančia saule. Kairysis rėmas iš namo kampo. Rąstų galai susikabinę vienas su kitu ir dar kiek prasikišę į piekį. Ta karpyta linija leidosi žemyn iki pat apačioje juoduojančio alksnyno, iki tamsios upės juostos. Apačią ribojo masyvus tamsinto ąžuolo barjeras, skiriantis namo terasą nuo upės skardžio. Dešiniajame kampe buvo laiptukai vedantys iš terasos į lauką. Paskutinįjį paveikslo rėmą sudarė kolona, padaryta iš storo gumbuoto ąžuolinio rąsto, laikanti terasos stogo kampą. Tuoj už laiptukų prasideda miškas. Neplatus, smėlėtas keliukas skiria namą nuo pirmųjų pušų, kurių šakos kaitrų vasaros vidurdienį užstoja saulės spindulius. Tik palei krantą auga senos pušys - toliau tamsus jaunuolynas, kuriame ir dingsta geltona kelio juosta.
Senio namas stovi ant pat skardžio krašto. Žmogaus ranka ir protas sutramdė griūvantį šlaitą, kitaip statinys neišvengiamai savo dienas baigtų skardžio apačioje skalaujamas sraunaus upės vandens. Žemai, vis dar nesėkmingai mėgindama įveikti dešinį krantą, upė nenoriai ir išdidžiai suka kairėn, beveik ton pačion pusėn iš kurios ir atitekėjo. Prieš akis - status šlaitas, apaugęs žemais ir tokiais tankiais krūmais, kad ne tik žmogus, bet ir žvėris vargu ryžtusi per juos leistis žemyn ar išlipęs iš vandens brautis į viršų. Nelygaus, palengva vis aukštėjančio skardžio viršumi vingiuoja siauras takiukas išnykstantis ir vėl pasirodantis už palei pat skardį augančių pušų kamienų. 
Paveikslo centre ryškiai geltonuoja kokių dvidešimties žingsnių pločio smėlio kopa, kurioje ir prapuola pakrantės takiukas. Tas smėlio kalnas skiria du vandens srautus tekančius priešingomis kryptimis. Upė, pratekejusi kokią porą dešimčių žingsnių nuo namo, tik gerokai žemiau, stataus ir aukšto skardžio apačioje, daro didžiulį, beveik kilometro ilgio lanką apjuosdama senom pušim apaugusią kalvą ir skalauja tą pačią kopą, tik jau iš kitos pusės. Per smėlio kalną anoj pusėj vandens nesimato, bet senis žino ją ten esant, tarsi galėtų tuo pat metu tą patį paveikslą stebėti visai kitu kampu - iš paukščio skrydžio. Sraunus upės vanduo iš abiejų pusių ardo kopą mažytes smilteles ridendamas vis tolyn ir tolyn. Kas žino, gal po daugelio metų jam pavyks nuplukdyti į Nemuną tą didžiulį smėlio kalną ir beveik kilometru sutrumpinti savo kelią.
Kalvą, kurią juosia upė, nuo seno pamėgo žmonės. Statūs skardingi šlaitai ir apačioj kunkuliuojantis upės vanduo tarsi siena atitveria nuo tolimesnio pasaulio. Archeologai nustatė, kad dar akmens amžiuje žmogus čia buvo įkūręs savo stovyklą. Vanduo ir status šlaitas ją saugojo ne tik nuo didelių miško žvėrių, bet ir nuo kitų genčių puldinėjimo. Tuo laiku kraštovaizdis atrodė kiek kitaip, nei dabar. Upė buvo kelis, o gal ir keliolika kartų platesnė ir gilesnė. Dešinysis krantas toks kaip ir dabar, o gal net  aukštesnis. Kairysis - priešingai - buvo lygus ir pelkėtas. Upės vaga dėl savo sraunumo ir iš po stačių šlaitų trykštančių šaltinių neužšaldavo net per didžiausius speigus. Ginti reikėjo tik siaurą smėlio kopą, kurios pradžioje, pačioje siauriausioje vietoje visada degdavo laužas, budėdavo kailiais apsirėdęs ir stora gumbuota lazda apsiginklavęs mūsų protėvis.
Visą tai matė seno žmogaus akys. Jis beveik niekada nepalikdavo savo terasos. Šaltom žiemos naktim pasitraukdavo porą žingsnių už stiklinės vitrinos į kambarį, atsukdavo nugarą židinio skleidžiamai šilumai ir vėl paskendęs savo mintyse, stebėdavo siaurą smėlio ruožą. Ryto ar vakaro sutemose, ar baltoje mėnesienos šviesoje neretai atrodydavo, kad kažkas, slapstydamasis už pušų kamienų, slenka stataus skardžio viršuje link kopos, link to vienintelio siauro praėjimo į kalvą. Ir tada senio nugara šildydavo nebe židinio, o blėstančio laužo šiluma, rankos spausdavo ne vežimėlio porankius, o sunkią gumbuotą lazdą.
Tą lemtingą gyvenimo dieną nebuvo jo rankose ne tik sunkios gumbuotos lazdos, bet ir mažos rykštelės.
Grįžęs pavakariais namo pamatė prie kopos galo stovintį nedidelį autobusiuką ir, kaip visada, nuėjo pasidomėti, kokie žmonės ir kokiu tikslu lankosi šitoje istorinėje vietoje. Tai buvo senio pareiga, jo darbas. Jau daug metų jis vilki gamtosaugininko uniformą. Tik pakilęs į kopos viršų pamatė besidarbuojančius žmones. Per pačią kalvos viršūnę buvo kasamas platus, bet nelabai gilus griovys. Dviese kasė smulkų kalvos smėlį ir metė ant tankaus metalinio tinklo mediniais rėmais. Dar du purtė tinklą, kad smėlis kuo greičiau išbyrėtų. Stambus, skusta galva, vaikinas rinko tai kas lieka ant tinklo ir dėjo į medinę dėžę uždaromu viršumi.
- Vėl archeologai, - pagalvojo senis. - Tik kodėl anadien kontoroj nieks nieko nesakė? Anakart prieš kelis mėnesius žinojom. O prieš pradėdami kasti porą dienų vis po kalvą vaikščiojo, matavo, fotografavo. Metro gylio ir poros pločio duobę visą savaitę rausė, o čia per dieną vos ne visą kalną iškniso.
- Padėk dieve, - priėjęs pasisveikino senis.
- Šūdą po nosim, - išsiviepė skustagalvis.
- Leidimus darbams ar kokius kitus popierius norėčiau matyti, - ir ištraukęs iš vidinės kišenės parodė plikiui savo darbo pažymėjimą.
- Leidimo neturiu, užtat kitokių popierių da****a, - vėl šiepėsi sagstydamas storą didelę piniginę. - Tokių esi matęs, - amerikoniški, - bruko seniui į rankas kelias šimtines. - Imk ir p****nk iš čia - tu manęs nematei, - o aš tavęs.
- Nieko nebus, vyrai, rašysim aktą, - valdydamas pyktį senis drebančiom rankom ėmė sagstyti savo rankinę.
- Rašyk rašyk, o mes antspaudą uždėsim, - šaipėsi ir mirktelėjo, lig tai seniui, lyg tai kažkam kitam, stovinčiam už jo nugaros.
Tai buvo paskutiniai žodžiai kuriuos jis girdėjo. Nebespėjo pasisukti ir pamatyti kam ir ko mirksėjo plikis. Kažkas trekštelėjo galvoj ir stori pušų kamienai susikibę gumbuotomis šakomis ėmė suktis apie žydro dangaus lopą. Sukosi vis greičiau ir greičiau susilieidamos į tamsią raizgalynę ir tik tas dangaus lopas vis ryškiau šviesdamas artėjo į jį. Nebebuvo jokių ribų, jokių linijų. Keitėsi tik jį supančios erdvės spalvos, vis tamsėdamos ir tamsėdamos. Sunku buvo suvokti kas šviečia tamsoje – vakarėjanti saulė pro susipynusias pušų šakas, ar blėstančio laužo žarijos.
                                                                      2006m ruduo