5(7) Blokuoju save „Padėka Lygininkams“

Štaui baigiu gyvenimo (eilėraščių) ciklą,
Prieš kalėdas vos spėjęs ateit.
Iki vėlykų gavau kritikos krikštą,
Dar nespėjęs eilėmis suklykt...

Atsidūriau net ne tvartely,
O kvadratinėj smėlio dėžėj.
Keturiais kuolais apkaišytoj
Kur, nuo gyvenimo slepias karaliai keli.

Lietuvoj mūsų tiek maža begimsta,
Tiek maža nori pradėti rašyt,
O šie Pagalviniai atima kančią,
Kurią išjauti, kad galėtumei kurti...

Rasykų dėžėj smėlis įšąla į grumstą
Jūs negirdit, kaip jie dunksi į dangtį,
Nes gyvus naujokus bandot užkasti,
Palaidoti juos giliai užmirštam sąsiuviny..

Smėlio dėžėj išsikasėt vilkduobę,
Pridengėt lygiais keliais ir saule.
Viliojot mane, kad paskatinsit kurti,
Apkasai juk vilkduobe tampa patiems.

Dėkoju:
Marionečių nervų tampytojui Lėlininkui,
Akmenuotai...,
Veidrodžiui...,
Avokadui...,
Infantilui...
Ir kitiems svieto lygininkams
(čia praleidžiu komentaras jų komentaram):

Dėkingas, kad neleidžat, kaip noriu rašyt.

Kažkieno iškreiptuose jausmuose
Pasirodžiau nepatyręs ir silpnas,
Patikėkit - nekaltas, jei serga sarkoma
Poezija atplėšta nuo gyvenimo isčių.

Štai tokie jūsų nesąmonių lygiai.
Tik naivūs tikis įveikti juos patys.
Neišgirdo, prie manes nepriėjo išminčiai
Tad einu, kaip pasiūlėt, pats ieškot išminties

Kitas eilėraštis bus skirtas trims išminčiams