Viltis

Kai lauki taip ilgai, kad nebelauki
nieko, išnyksta ir prasmė,
o laikas nutįsta ištaršytais siūlais,
juose viltis tyli įverpta,
kaip vilkstinė žalsvų kupranugarių
pro adatos skylutę traukta,
jūreiviškais mazgais sunerta,
iš vieno piršto ji išlaužta,
savam delne dar kartą sverta,
pavirsta topolių žiedais kvapiais,
kurių pūkai ore be vėjo sklando.
Padėkim vėjui,
kad nupūstų juos nuo delno.